Įdomūs triukai ar pavojingi simptomai?
Pateiktos prasminės nesąmonės – tai ne paprasti juokingi logikos triukai. Ne kartą paradoksai siejosi su galvosenos pagrindų kitimu.
...Koks vikrus ir greitas buvo galingasis Achilas, Trojos epopėjos didvyris, apdainuotas Homero! Ir koks nevikrus ir lėtas yra vėžlys, tapęs lėtumo ir nemitrumo simboliu. Ar jis galėtų lenktyniauti su legendiniu didvyriu – bėgiku? O štai antikinis išminčius Zenonas tvirtino, kad Achilas jokiu būdu nepavytų vėžlio. Filosofo įsitikinimas buvo paremtas šitokia logika: kai besivejantysis pasieks vietą, kur starto metu stovėjo vejamasis, šis „bėgikas“ bus pajudėjęs tegul ir nedaug, bet pirmyn. Vadinasi, Achilas turės vytis vėžlį naują, kad ir nedidelį, tarpą. Bet kol besivejantysis nubėgs iki to antro taško, „bėgikas“ vėl bus pajudėjęs pirmyn. Ir taip iki begalybės. O jei tai tęsis be galo ir krašto, tai kaip Achilas aplenks vėžlį?
Savo ruožtu kiekvienas mokinys iš praktikos žino, kad, ir nebūdamas Achilu, sugebėtų nesunkiai aplenkti ne tik vėžlį, bet ko gero ir patį mokytoją – tegu tik pasigirsta skambutis, pranešąs pamokos pabaigą.
Kur gi slypi Zenono samprotavimų „Achilo kulnas“?
šiandien mums nieko nereiškia su erudito pasitenkinimu, paremtu 25 amžių patyrimu, susikaupusio nuo Zenono laikų, surasti antikos mąstytojo klaidą. Prieš pustrečio tūkstančio metų vyravo naivus įsitikinimas, esą begalinė intervalų eilė turi neribotai didėti. šiandieninės konverguojančių eilučių teorijos, pagal kurias begalinis palaipsniui mažėjančių atkarpų skaičius susumuojamas kaip baigtinis dydis, pažengė toli pirmyn nuo antikinės civilizacijos mąstymo schemos, galutinai išaiškindamas Zenono mįslę kaip klaidingą paradoksą.
O ką daryti su tikrais paradoksais? Ar jie tik nebus mūsų mąstymo schemos teisingumo išbandymas?
