Anapus sveikos nuovokos
Paradoksai žinomi nuo neatmenamų laikų, tačiau tik prieš pusamžį jais rimtai susidomėjo mokslininkai. Žymiam Kretos filosofui Epimenidui, gyvenusiam VI a. pr. Kr. priskiriamas gana nepagarbus posakis apie savo tautiečius: „Visi kretiečiai – melagiai“. Bet štai nelaimė: juk pats Epimenidas – kretietis! Tuo atveju, jei Epimenidas sako tiesą, tai ir jis melagis, vadinasi, jis apkalba savo tėvynainius ir pats save, atseit, jis sako netiesą. Kaipgi vis dėlto yra: ar melagingas ar teisingas posakis, koneveikiąs salos – žmonijos kultūros lopšio – gyventojus?
Epimenido paradoksas, kitaip dar vadinamas „melagio paradoksu“, turi ir mažiau aforistinę, bet savikritiškesnę formą: „aš meluoju“, arba „žodžiai, kuriuos aš dabar tariu, yra melas“, į kabutes paimtas sakinys, matyt, negali būti be prieštaravimo nei teisingas, nei melagingas. šio paradokso varianto autorius yra Eubulidas (IV a. pr. Kr.).
Antikinės „krokodilo dilemos“ situacija tokia pat tragikomiška ir absurdiška, kaip Servanteso romano. Krokodilas pavagia vaiką. Baidyklė pažada tėvams grąžinti vaiką, jei tėvas atspės, ar krokodilas grąžins jam vaiką, ar ne. Kas lieka daryti vargšei baidyklei, jei tėvas staiga pasakys, kad krokodilas negrąžins jam vaiko?
Ginčydamiesi mes dažnai naudojame tokį argumentą: „nėra taisyklių be išimčių“, užmiršdami, kad šis posakis irgi yra taisyklė, ir todėl taip pat turi turėti išimtį. Paradoksas? Neabejotinai. Jis atsirado dėl to, kad sankcijas, nusakomas įstatymu, mes pritaikėme pačiam įstatymui. Taigi, būkite atsargūs su argumentais: juose slypi logikos klasta.
