Semantiniai kuriozai
Įdomų terminologinį paradoksą 1908 m. suformulavo vokietis matematikas Kurtas Grelingas. Norėdami suprasti reikalo esmę, išnagrinėkime autologinį, arba save atitinkantį, būdvardį. Daugumas būdvardžių neturi tų ypatybių, kurias jie pažymi. Pavyzdžiui, žodis „raudonas“ nėra raudonos spalvos, žodis „kvapus“ – nekvepia. Bet būdvardis „lietuviškas“ yra tikrai lietuviškas, „daugiaskiemenis“ – daugiaskiemenis, „abstraktus“ – abstraktus ir t. t. Kiekvienas iš šių būdvardžių, pagal Grelingo terminologiją, yra AUTOLOGINIS – nusakantis savo tikrąją prasmę ir turintis tą pačią ypatybę, kuria apibūdina kitas sąvokas. Kas kita HETEROLOGINIAI, neatitinkantys savęs, būdvardžiai. Pavyzdžiui, „vienaskiemenis“ – visiškai ne vienaskiemenis žodis, „begalinis“ – turi apibrėžtą dydį, „konkretus“ – pagal prasmę abstraktus.
Grelingo paradoksas kyla dėl klausimo: kokiai rūšiai priskirti patį būdvardį „heterologinis“? Ar jis atitinka save ar neatitinka? Sakykim, kad būdvardis „heterologinis“ ir yra heterologinis. Tada jis pagal Grelingo apibūdinimą turi atitikti savo prasmę. O jei jis atitinka savo prasmę, tai jis... autologinis. Kuriuo pagrindu mes jį laikome heterologiniu?
Mokslas, tyrinėjąs žodžių prasminę pusę, vadinamas SEMANTIKA.
štai dar tipiškas semantinis siurprizas. Imkim tvirtinimą: „Mažiausias natūralus skaičius, kurio negalima nusakyti trumpiau kaip trisdešimt trimis skiemenimis.“ O ką tik parašytasis sakinys iš 31 skiemens (patikrinkite patys!) nusako ne ką kitą, kaip skaičių, kurį pagal aną tvirtinimą negalima nusakyti trumpiau, negu 33 skiemenimis!
Logikos istorija pilna panašių nesąmonių. Skaitytojas gali pabandyti savo jėgas, ieškodamas išeities iš šių labirintų. (Per pusamžį, kai ši problema iškilo, nesurasta nė vieno atsakymo, su kuriuo būtų sutikę mokslininkai.)
Tiesa, skaitytojui gali kilti klausimas: kam ši kazuistika reikalinga? Ir ar iš viso ji reikalinga?
