A. Avtorchanovo knygoje, parašytoje 1970-aisiais metais, pirmą kartą iš esmės pabandyta politologiškai įvertinti Brežnevo epochą.
„Mes jį matėme per televiziją. Plačiais, ritmingais soldafono žingsniais, žvelgdamas arogantišku, ponišku aukšto pareigūno žvilgsniu, žmogus išėjo į tribūną ir pradėjo skaityti iš lapelio: „Plenumas vienbalsiai išrinko TSKP CK Generaliniu sekretoriumi draugą Leonidą Iljičių Brežnevą“.
Audringi puikiai išdresiruotos salės aplodismentai pavirsta ne į ovacijas, pažįstamas mums dar nuo Stalino laikų, o tarsi į devintąją bangą: penki tūkstančiai žmonių salėje ir tūkstantis svečių ložėse lyg pagal komandą pašoka iš vietų ir pašėlusiai šaukia: „Valio, valio, garbė, garbė!..“
Tatai galėjo tęstis ilgai, jeigu oratorius tribūnoje valdingu rankos mostu prezidiumo pusėn nebūtų padaręs gesto, reiškiančio: „Gana, sėskitės!“
Oratorius tribūnoje buvo pats Brežnevas.
Tiktai po pranešimo apie jo paties išrinkimą Brežnevas paskelbė Politbiuro ir CK sekretoriato sudėtį, visur įvardindamas save ne alfabeto tvarka, o pirmuoju“.
1982 metų lapkričio 7-ąją, trys dienos prieš mirtį, nusenęs tarybinis vadas, iš abiejų pusių prilaikomas pagalbininkų, stabteldamas kiekvienoje laiptų aikštelėje pailsėti, vargais negalais pakilo į Lenino mauzoliejaus tribūną. Jis ten prastovėjo keletą valandų, sveikinamai pakėlęs sumedėjusią ranką. Buvo dešimt laipsnių šalčio, senas kraujas nešildė, ir raumenys pabrinkusiame veide pastiro. Tai buvo atsisveikinimas su jam kadaise priklausiusia Raudonąja aikšte, Maskva, Rusija, – po savaitės į mauzoliejų pakilo jo kolegos, ir įpėdinis Jurijus Andropovas pradėjo gedulingą mitingą. Karstas buvo nuleistas į kapą prie Kremliaus sienos tarp mauzoliejaus, kur gulėjo tarybinės valstybės įkūrėjas, ir tarp kapo, kuriame buvo palaidotas Lenino įpėdinis Stalinas, kuriam valdant, Brežnevas pradėjo savo politinę karjerą.
Kartu su Stalinu jis pakildavo į mauzoliejų, užstotas pirmojo rango vadų. Paskui – su Chruščiovu, kuriam tarnavo ištikimai ir teisingai, kol jo nenuvertė 1961 metų rudenį ir nepakeitė partijos vadovo poste.
Pastaruoju metu jis čia tovėdavo faktiškai vienas, apsuptas iškilmingos svitos – Politbiuro, iš kurio pasitikėjo tik vienu nariu – Andropovu. Jam visiškai patikėjo savo sosto apsaugą nuo pretendentų, kadangi pats Brežnevas jau nebesugebėjo dėl senatvės gilintis į Kremliaus intrigas, be kurių nebuvo įmanoma nei užimti valdžios, nei jos išlaikyti. Andropovo saugomas, jis ramiai pragyveno keletą metų ir kartu pasmerkė save baisingai paskutiniųjų metų agonijai, kai nebeturėjo jėgų apginti nuo aukštas vietas užimančios sargybos ne tik artimiausiųjų draugų bei bendražygių, bet netgi šeimos. Nes niekas taip nepavojingas diktatoriui, kaip nuosava apsauga.
Bet ar jis buvo diktatorius?
Nebent išoriškai.
Brežnevo politinio ilgaamžiškumo fenomenas stebina ir tarptautiniu, ir – tuo labiau – savos valstybės požiūriu. Per jo valdymo laikotarpi pasikeitė – retkarčiais net po keletą sykių – daugumos pasaulio šalių vadovai, demokratinių ir totalitarinių, tarp jų Prancūzijos, Didžiosios Britanijos, Vakarų Vokietijos, Italijos, Jugoslavijos, Lenkijos, Vatikano, Ispanijos, Kinijos, Indijos, Pakistano, Irano, Izraelio, Egipto, netgi Ugandos. Vien tik JAV pakeitė penkis prezidentus. Jei paanalizuosime Rusijos valdymo istoriją, tai pamatysime, kad tarp valdovų ir carų būta tokių, kurie valdė ilgiau už Brežnevą, bet nė vienas iš tų lyderių nesulaukė tokio senyvo amžiaus. šiuo požiūriu Brežnevas rekordininkas. Imperatorius Nikolajus II sušaudytas 50-ties, Ivanas Rūstusis, Petras I ir Leninas mirė 53-ejų metų, Nikolajus I – 59, Aleksandras II užmuštas bombos, likus pusantro mėnesio, kai jam būtų sukakę 63. Jekaterina II mirė 67. Netgi Stalinas, nepaisant tradicinio gruzinų ilgaamžiškumo, vos traukė iki 73.
Būdamas valdžioje, Brežnevas fiziškai ir politiškai pergyveno ne tik visus varžovus, bet ir bendražygius ir netgi galimus įpėdinius, o po Suslovo ir nemalonėn patekusio Kirilenkos 1982 metų pradžioje liko paskutinis narys iš to Politbiuro – tada jis dar vadinosi Prezidiumu, – kuris prieš 18 metų nuvertė Chruščiovą.
Kaip kartais keistai kartojasi istorija, ir dar per tokį trumpą laiką! Tarsi kažkas, esantis už mūsų matymo ir suvokimo ribų, suranda praeities įvykiui šiuolaikinį ritmą, kad galėtų sujungti pabirusias istorinės grandinės grandis.
Kremliaus ilgaamžio motina Natalija Denisovna išgyveno iki 90 metų. Ji buvo kukli moteris. Pats Brežnevas vėliau pasakojo, kad jo motina jokiu būdu nenorėjo persikelti į Maskvą ir gyveno Dneprodzeržinske nedideliame bute kartu su savo sesers šeima. Ji stovėdavo parduotuvėje eilėje, vakarais mėgdavo, sėdėdama ant suoliuko prie namo, pasikalbėti su kaimynėmis.
Tik tada, kai Brežnevas tapo TSKP CK generaliniu sekretoriumi, jo aštuoniasdešimtmetei motinai norom nenorom teko persikelti į Maskvą. Ji nelabai suprato sudėtingas sūnaus pareigas, o jo gyvenimo būdas ir visa maskvietiška sumaištis jai visiškai nepatiko. Jai negalėjo patikti linkusi į visokias avantiūras, šiurkšti ir gobši Brežnevo dukra Galina, nei jo lengvabūdis ir dažnai neblaivus sūnus Jurijus. šie nesutarimai nedraugiškoje maskviškėje Brežnevo šeimoje kėlėjam daug rūpesčių ir galiausiai pagreitino jo mirtį. Tokia situacija buvo gana palanki atsirasti vienam iš daugelio anekdotų apie Brežnevą:
– Pakvietė kartą Leonidas į svečius savo seną motiną iš nedidelio kaimelio Ukrainoje, kur ji gyveno visą savo amžių. Brežnevas parodė jai ne tik savo butą, bet ir prabangias vilas prie Maskvos ir Kryme, savo medžioklės namelius, aukso ir brangenybių kolekciją.
– O tu, Lionia, nebijai, – staiga paklausė motina, priblokšta visos šios prabangos ir turtų, – kad staiga į valdžią ateis bolševikai?
Vladimiras Medvedevas, saugojęs generalinį sekretorių, štai ką prisimena.
Brežnevo apsaugos tarnybos viršininkas buvo Aleksandras Riabenka, jis 1938 metais vežiodavo Leonidą IIjičių biuiku. Riabenka 1973 metais padarė mane savo pavaduotoju. Kaip tik prieš tai man buvo nutikusi tokia istorija. Brežnevas pakvietė vasarą pailsėti viloje Kryme marčią su vaikaičiu Andrejumi. Berniukui buvo šeši ar septyni metai, jis nuolat prapuldavo vilos teritorijoje, visi jaudindavosi, apsauga bėgiodavo ir ieškodavo. Pagaliau Leonidas Iljičius paprašė paskirti žmogų, kuris nuolat prižiūrėtų berniuką. Patikėjo man. Nuo pat ryto landžiodavome po apylinkes, aš dar, žiūrėk, nespėjęs papusryčiauti – Andrejus jau laukia. Ir štai vienąsyk surandu jį bambukų giraitėje laužant jaunus medelius, o jų ir taip ten gana reta. „Andrejau, negalima!“ – „Aha, negalima...“ Ir toliau laužo. Aš pliaukšt jam per užpakalį. Juk buvau eilinis. Mažiausias genseko nepasitenkinimas, ir manęs čia nebus. Bet berniukas nesiskundė ir net atsiprašė. Kiek kartų aš jį prisiminiau vėliau, kai Raisa Maksimovna skųsdavo mane Gorbačiovui dėl visokių niekų, o kambarinę išvijo, kai ta tik pamėgino sugėdinti Gorbačiovų vaikaitę... Taip aš pradėjau darbuotis Brežnevo šeimoje. Netrukus tapau jiems savas, netgi surinkdavau ir sudėdavau į lagaminą Leonido Iljičiaus daiktus, kai važiuodavome į komandiruotę. Aš ir dabar manau, kad asmeninė apsauga vadinama asmenine, nes iš esmės ji tvarko ir šeimos reikalus.
Brežnevas labai mylėjo dvi moteris – motiną ir žmoną. Motina, mažytė, liesutė, ilgokai gyveno viloje, paprastai sėdėdavo prie įėjimo. Rytą išvažiuojame – sėdi, grįžtame vakare – sėdi, tarsi nebūtų net atsikėlusi, ir taip kiekvieną dieną. Jis kartkartėm prieidavo: „Mama, žiūrėk, saulė kepina, eik į šešėlį“. Labai verkė, kai ji mirė, ir kai nešė karstą, ir kai užkasė – verkė. Su žmona jis elgdavosi labai švelniai, netgi senamadiškai, smarkiai jaudinosi, kai ji sunkiai sirgo diabetu: „Kaip nors Vitią pastatyti ant kojų...“ O ji pergyveno jį dešimt metų. Mes trise dažnai žiūrėdavome televizorių. Pamačiusi ekrane vyrą, Viktorija pagyvėdavo: „štai koks tu šaunuolis!“ Vėliau, kai Leonidas pradėjo švebeldžiuoti, jau ironizuodavo. Iš dainininkų Brežnevas mėgo Utiosovą, šulženko, štokolovą, Magomajevą. Nemėgo Pugačiovos ir Vysockio. Iš estrados artistų jam patikdavo Raikinas, iš kino – Andrejevas, Bernesas, Kriučkovas, Matvejevas, Glebovas, Tichonovas. Kai Brežnevas pavėluotai pamatė „Septyniolika pavasario akimirkų“, medicinos sesuo, įgijusi genseko pasitikėjimą (su ja susiklostė ypatingi, sakykim, santykiai), staiga pasakė Leonidui Iljičiui, kad žvalgybininkas Isajevas gyvas ir dabar, tik visų užmirštas. Iš pradžių Brežnevas kamavo mus, reikalaudamas surasti Isajevą. Paskui pats paskambino Andropovui. Tas atsakė: patikrinome, tokio nėra. Tačiau Brežnevas buvo taip nusiteikęs apdovanoti nusipelniusį žmogų, kad teko Aukso žvaigždę įteikti aktoriui Tichonovui už Isajevo-štirlico vaidmenį.
Kai gensekas buvo jaunesnis, stalas lūždavo. Kartą vienam medžioklės ūkio direktoriui taip patiko juodieji ikrai, patiekti ant stalo, kad jis kirto juos šaukštais. Leonidas Iljičius palaukė, kol tas baigė, ir priminė: „Juk tai ikrai, o ne grikių košė“. Direktorius nesutriko: „Ką jūs sakote? O aš ir nepastebėjau“. Brežnevas nedelsdamas davė komandą: davinį sumažinti! Be to, Brežnevas ir jaunystėje, kai buvo stotingas gražuolis, griežtai sekdavo savo svorį, o prisidėjus amžiui ir ligoms, kova su svoriu pasidarė tarsi savotiška liga. Jis sekė kiekvieną šaukštą. Būdamas 178 cm, norėjo kad svoris būtų 90-92 kilogramai. Pusryčiams – kopūstai ir arbata. Aš prisipažindavau: „Po tokių pusryčių, Leonidai Iljičiau, ir kojų nepatempsi...“ Jis nusistebėdavo: „Tai tu alkanas likai? Vitia, – prašo žmonos, – atnešk jam dešros!“ Jeigu Brežnevas pasunkėdavo penkiais šimtais gramų, tai suirzdavo ir liepdavo pakeisti svarstykles. Visokių rūšių svarstyklės – vietinės gamybos ir geriausios užsienietiškos – stovėdavo ir užupio viloje, ir Zavidovo medžioklės namelyje, ir Kremliaus kabinete. Iš ryto – ant svarstyklių, prieš miegą – vėl svertis.
Prie žmonių jis įprasdavo, bendraudavo su jais nuoširdžiai ir poniškumo nepripažino. Be galo buvo pakantus. Tarkim, dirbo pas jį kirpėjas Tolia. Per dieną turėdavo ateiti du kartus: skusti ir sutvarkyti plaukų, Iljičiaus šukuosena buvo sudėtinga. Bet Tolia dažnai vėluodavo, o kartais ir visai neateidavo, nes mėgo išgerti. Brežnevas sėdi, laukia, karščiuojasi: „Jei dar kartą taip bus! Pats tuoj pat paskambinsiu, kad išvytų!“ Bet greitai atlėgdavo, ir kai Tolia pasirodydavo, užjaučiamai klausinėdavo: „Na, kaip šventes praleidai?“ – „Neblogai, susirinkome, trinktelėjome“. – „Stiklelį išlenkei?“ – „Teko, kaip neteks“. Blogiausia buvo ne tai, kad Tolia imdavo gerti ir neateidavo. Blogiau, kad jis atslinkdavo pagiringas ir gremždavo galingos valstybės vadovo veidą pavojingai šokčiojančiu skustuvu!
Kaltas ne Brežnevas, sistema susiklostė iki jo, visi jam. žiūrėdavo į burną. Vienąkart pasikvietė mane pas save, pamerkė ir šypsodamasis padavė telefono ragelį. Aš išgirdau Kapitonovo balsą, jis springdamas referavo gensekui, kad liaudis myli savo išmintingąjį vadą Leonidą Iljičių, jaudinasi dėl jo sveikatos ir svajoja kuo greičiau susitikti. Tai tęsėsi keletą minučių. Po pokalbio Brežnevas ėmė juoktis: „Jau labai jis nori būti kandidatas į Politbiuro narius“. Kandidatu Kapitonovas taip ir netapo.
Retai pasitaikantis įvykis buvo 1973 metų vasarą, kai Leonidas Iljičius viešėjo JAV. Niksonas pakvietė Brežnevą pas save į rančą, o vakare prezidento apsauga surengė priėmimai restorane KGB darbuotojų garbei. Kas buvo laisvas, nuėjo linksmintis, o aš, kaip jauniausias, saugau Brežnevo, kuris jau atsigulė, miegamojo duris. Beveik priešais – Niksono kambariai, ten vaikščioja du amerikiečiai, mano kolegos. Vaikščiojo, vaikščiojo ir nuėjo kažkur toli, o antrą valandą nakties Niksono miegamojo durys atsilapoja ir prieš mano nosį pasirodo JAV prezidento žmona Patricija su ilgais naktiniais baltiniais, basa. Ji ištiesė rankas ir žengė link Leonido Iljičiaus miegamojo. Aš pajudėjau jai priešais, o ji manęs nemato, žiūri kaži kur į viršų, neatsako į mano įkalbinėjimus, aš jos negaliu apsukti, ji atkakliai mėgina prasibrauti man pro nugarą. Ką daryti? Pakeliaują ant rankų ir nunešiau į miegamąjį. Ten degė tik žvakidė, viduryje stovėjo lova, Niksono, laimė, nebuvo. Paguldžiau Patriciją į lovą, po galva pakišau pagalvę, užklojau antklode ir ant pirštų galiukų išėjau. Amerikiečių apsauga jau bėgo prie manęs, aš jiems mostelėjau, kad susitvarkiau, jie ėmė juoktis ir stabtelėjo. Visą likusią naktį smarkiai nerimavau, o jeigu vėl staiga išeis? Rytojaus dieną vyko priėmimas ant vandenyno kranto, Niksono žmona visą laiką žvilgčiojo mano pusėn. Tikriausiai manė, kad aš jai prisisapnavau.
Per visus valdymo metus Čekoslovakijos vadovas Husakas buvo artimiausias ir ištikimiausias Brežnevo draugas. Leonidas Iljičius visada jam padėdavo net kritiškiausiomis aplinkybėmis, apie kurias ir dabar mažai kas žino. Katastrofoje žuvo Husako žmona, jis be galo sielvartavo, ir Maskvą pasiekė žinios, kad Husakas ėmė gerti. Brežnevas turėjo vykti į Prahą, kad padėtų draugui. Kaip tik šios išvykos išvakarėse Leonidas Iljičius medžioklėje dukart šautuvo taikikliu susižeidė iki kraujo: iš pradžių susitrenkė antakį, o paskui ir tarpuakį. Antrąją dieną mūsų delegacija turėjo aplankyti Prahos metro. Husakas mūsų laukė prie įėjimo į metro. Kai jis pajudėjo mūsų pasitikti, visi pamatė, kad jis visiškai girtas. Leonidas Iljičius pasibučiavo su Husaku ir vargiai išlaikė jį vertikalioje padėtyje. Įsivaizduokite du besibučiuojančius, apsikabinusius komunistų lyderius. Vienas – visiškai girtas, antro – praskeltas antakis ir tarpuakis. Po pietų porą valandų kalbėjosi su Husaku, kol tas galiausiai pareiškė, kad „užrišiąs“ ir, kaip sakoma, gerdavo tik alų.
Medžioklės metu Leonidas Iljičius mėgdavo nusileidęs iš bokštelio prieiti prie nušauto šerno, pasigėrėti laimikiu. Vienąkart jis pašovė stambų žvėrį, nusileido žemyn ir patraukė prie jo. Kai liko apie dvidešimt metrų, šernas staiga pašoko ir puolė Brežnevą. Jėgeris, kuris rankose laikė karabiną, akimirksniu nesitaikęs iššovė ir... nepataikė. Žvėris atšoko ir ėmė bėgti ratu. Asmens sargybinis tą dieną buvo Genadijus Fiodotovas, jis kairėje rankoje laikė karabiną, dešinėje – ilgą peilį. Sargybinis greitai įsmeigė peilį į žemę, karabiną permetė į dešiniąją ranką, bet iššauti nebespėjo – šernas puolė ant jo, pataikė snukiu į peilį, sulenkė jį ir nudūmė toliau. Asmeninės apsaugos pavaduotojas Borisas Davydovas ėmė trauktis atbulas, jo koja užkliuvo už kupsto ir vyriškis įgriuvo į balą – šernas peršoko per jį ir nulėkė į mišką. Leonidas Iljičius stovėjo šalia ir net nemirktelėjo. Borisas su mauzeriu rankoje pakilo iš makalynės, nuo jo tekėjo purvinas vanduo, visas apkibęs vandens augalais. Brežnevas paklausė: „O ką tu ten darei, Borisai?“ – „Jus gyniau“. šerno, kad ir kiek ieškojo, niekur nerado.
Panašiai nutiko ir gynybos ministrui maršalui Grečkai. Sužeistas šernas puolė ant jo, o Grečka su asmens sargybiniu – prie bokštelio.
Taip jau išėjo, kad maršalas dar bėga, o sargybinis jau pačiame viršuje. Grečka nusistebėjo: „O kaip tu čia pirma manęs atsidūrei?“ – „O aš jums kelią rodžiau, drauge maršale“. Sargybinio neatleido ir net nenubaudė.
Kai kuriems genseko bendražygiams jo pomėgis medžioti buvo tragedija. Žmonės sirgo, karšo, bet atsisakyti negalėjo –juk tai artimumo, pasitikėjimo ženklas! „Paskambink Kostiai, rytoj važiuosime“, – pasakydavo Brežnevas, ir aš skambindavau Černenkai. Žmona prašydavo: „Jūs kaip nors pasakykite Leonidui Iljičiui... Konstantinas Ustinovičius labai blogai jaučiasi“. Paimdavo ragelį pats Černenka: „Taip, Volodia, jaučiuosi nekaip“. – „Pranešiu, kad turi atvažiuoti gydytojai?“ – „Ne, ne“. Ir aš pasakydavau, kad Černenka visą naktį dirbo ir pavargo. Tada Brežnevas skambindavo, jau būdamas kelyje. „Kostia, mesk darbą. Tau reikia pailsėti“. Ir Černenka, neišgydomai sirgęs bronchų astma, keldavosi iš patalo ir važiuodavo... Bokštelyje sėdėti šalta, drėgna. Kiekvienąsyk Konstantinas Ustinovičius peršaldavo ir grįžęs namo guldavo į lovą su temperatūra. Medžioklė daugeliui užbaigė arba sutrumpino gyvenimą.
Amerikiečių kolegos niekada nebūtų įsiveikę su mūsų priedermėmis. Saugomojo lydėjimo teorija egzistuoja normalių, sveikų lyderių apsaugai, o mes globodavome bejėgius senukus, mūsų užduotis buvo – neleisti jiems pargriūti ir nusiristi laiptais žemyn.
Per Berlyną Brežnevas ir Honekeris važiavo stovėdami atviroje mašinoje viso pasaulio akivaizdoje, tačiau niekas nematė, kad aš išsitiesęs visu kūnu ant automobilio dugno, ištiesiau rankas ir laikau už nugaros beveik pakibusį nemažai sveriantį Leonidą Iljičių.
Amerikiečių kolegos niekada iškilmingų ceremonijų metu nelaiko savo šefo skrybėlės, portfelio arba popierių. Jiems nereikia rūpintis, kad nesugestųjų šefo svarstyklės, valyti daugybės medžioklinių šautuvų, nereikia šveisti kandiklių ir naktimis aprūkyti šefą, kuriam negalima rūkyti, bet pakvėpuoti dūmais norisi, nereikia prisikaišioti kišenių įvairių atsarginių šefo akinių su užrašais „toliui“, „skaitymui“, „pranešimui“. Rusų valdovų asmens sargybiniai visada buvo dar ir auklės.
1974 metų lapkričio mėnesį, kai išryškėjo silpnybė dovanoms ir apdovanojimams, Brežnevas labai pamėgo migdomuosius vaistus, „gydėsi“ be jokios kontrolės. Mes, apsauga, mėginome jį sulaikyti, atkalbinėdavome nuo kiekvienos bereikalingos tabletės, bet Čiazovas nedrįsdavo prieštarauti gensekui ir lengvai jam paklusdavo. Buvo bandoma pakeisti tikras tabletes „tuščiomis“. Paskui kažkas iš Politbiuro patarė Leonidui Iljičiui užgerti vaistus degtine, girdi, taip geriau veikia, gensekas pasirinko „Stumbrinę“ ir ji tapo jam kaip narkotikas. Mums tekdavo „Stumbrinę“ atskiesti virintu vandeniu. Leonidas Iljičius, išgėręs taurelę, suklusdavo: „Kažkodėl nesijaučia“.
Kad vaistai būtų vartojami saikingai, sugalvojo įsteigti nuolatinį medicinos postą, skirtą gensekui. Viena iš medicinos seselių, kaip tyčia, buvo jauna ir graži. Ji užmezgė su Brežnevu „ypatingus santykius“, ir jis nutarė: „Tegu būna viena“. Iš pradžių seselė buvo tyli, bet netrukus tapo pilnateise šeimininke, sėsdavosi už stalo su Politbiuro nariais, jai dalyvaujant buvo svarstomos tarptautinės problemos, netgi Andropovas prašė Čiazovo nušalinti šią damą, bet Čiazovas išsisuko: „Kažin ar KGB pirmininkas turi imtis tokių smulkių klausimų, kaip medicinos seselių darbo organizavimas“. Tos seselės vyras iš kapitono tapo generolu ir žuvo autoavarijoje 1982-aisiais – Brežnevo mirties metais. Seselę, kuri be jokių apribojimų duodavo tablečių gensekui, ir taip, žinoma, sutrumpino jo amžių, galiausiai pavyko nušalinti. Tačiau tam prireikė ištisos operacijos, kurioje dalyvavo KGB, vidaus reikalų ir sveikatos apsaugos ministerijų vadovybė. Ne gailestingoji seselė, o Mata Hari!
Viena, gensekas sirgo, jo asmenybė nyko. Antra, Viktorija Petrovna dažnai pakalbėdavo: „Lionia, gal išeisi į pensiją? Juk tau sunku. Tegu jauni...“ Jis atsakydavo: „Aš sakiau, neatleidžia“. Tai buvo tiesa. Vienas iš artimiausiųjų Brežnevo bendražygių Aleksandrovas-Agentovas paliudijo, kad per pastaruosius metus Leonidas Iljičius dukart prašėsi atleidžiamas, bet Politbiuro senbuviai nesutikdavo, daugelis iš jų atrodė nė kiek nemažiau apgailėtini.
Sukriošo Černenka, kuris irgi vartodavo dideles migdomųjų dozes. Kartą Brežnevas prakalbo su juo apie bjaurų sapną, Konstantinas Ustinovičius mašinaliai sumurmėjo: „Viskas gerai, viskas gerai“. Brežnevas plykstelėjo, supyko ir ėmė šaukti: „Kas čia gero? Aš negaliu miegoti!“ Černenka tarsi atsigodo: „A-a, tai negerai!“
Ir taip beveik visi. Po derybų Lenkijoje leidžiamės dideliais laiptais, staiga – triukšmas. Matome TSRS Ministrų tarybos pirmininkas Tichonovas krenta ir ritasi paradiniais laiptais iki pat apačios, pašliaužia grindimis ir sustoja, tiktai atsitrenkęs Gromykai į kojas. Aš paaiškinau Brežnevui: „Nikolajus Aleksandrovičius „nugurmėjo“.
Pats Gromyka, įteikdamas Leonidui Iljičiui eilinę didvyrio žvaigždę, staiga ėmė svyruoti, iš vienos pusės jį pečiu parėmė Andropovas, iš kitos – dar kažkas, ir taip iš abiejų pusių suspaustą išnešė.
Vienas iš šalies vadovų per svarbaus pasitarimo pertrauką užmigo tualete, sunerimusi apsauga turėjo laužti duris.
Kirilenkai, trečiam žmogui partijoje, prasidėjo galvos smegenų atrofija, bet jis ir toliau dirbo. Kartkartėm skambindavo Brežnevui: „Leonidai, sveikas, tai aš, Andrejus“. – „Girdžiu, girdžiu tave, Andrejau“. – „Tu žinai... – ir ilgai tyli. – Atleisk, iškrito iš galvos“. – „Na nieko. Prisiminsi – paskambink“. Jį ne kartą mėgino išleisti į pensiją, bet jis tvirtindavo esąs kupinas jėgų ir pasiruošęs darbuotis Tėvynės labui.
Apie generalinio sekretoriaus dukterį liaudyje sklido iš tiesų apokrifinės legendos, o Rojo Medvedevo apybraižas apie ją perrašydavo mašinėle, perduodavo iš rankų į rankas ir paslapčiomis skaitydavo.
„Dar mokykloje Galina pasižymėjo akiplėšišku ir savotišku charakteriu, jos nedomino nei politika, nei politinė karjera, kuria taip žavėjosi jos tėvas.
Tam tikrą laiką ji mokėsi Kišiniovo universiteto literatūros fakultete. Tačiau mokslai mažai domino Galiną. Viena išjos bendrakursių prisimena, kad pats Moldavijos CK pirmasis sekretorius L. Brežnevas ateidavo į universitetą ir prašydavo jos grupės studenčių paveikti jo dukterį ir bent jau įtikinti, kad ji įstotų į komjaunimą. „Labai negerai, – atvirai prisipažindavo Brežnevas, – aš vadovauju visos respublikos partinei organizacijai, o mano dukra nenori būti komjaunuolė“.
Bet Galinai nerūpėjo komjaunimo darbas.
1951 metais į Kišiniovą gastrolių atvažiavo kilnojamasis cirkas „šapito“. Galina lankėsi visuose jo pasirodymuose. Ji susižavėjo Jevgenijumi Milajevu, jaunu stipruoliu ir akrobatu, kuris išlaikydavo piramidę iš dešimties žmonių. Netrukus cirkas išvažiavo iš Kišiniovo, bet kartu su cirku, metusi universitetą, išdūmė ir Galina. Milajevas tapo pirmuoju jos vyru, ir ji grįžo į tėvo šeimą tik po metų, bet su dukrele, kuria ėmė rūpintis Brežnevo žmona Viktorija. Galina su Milajevu gyveno 8 metus, jie išsiskyrė dėl nuolatinių ginčų, kurių metu Galinos tėvai paprastai palaikydavo žentą.
Brežnevas ir jo žmona pamilo savo vaikaitę ir palaikė gerus santykius sujos tėvu, kuris liovėsi vaidinti arenoje, gavo RTFSR nusipelniusio artisto vardą, vėliau tapo ir TSRS liaudies artistu. Buvęs akrobatas pasidarė net socialistinio darbo didvyriu ir Maskvos cirko, esančio Vernadskio prospekte, direktoriumi. 1983 metais jis mirė.
Galina išsiskyrė su Milajevu, bet ne su cirku, kur ji įgijo daug gerbėjų ir draugų.
Tiktai vieną kartą – 1960 metais Brežnevas, tapęs TSRS Aukščiausiosios tarybos prezidiumo pirmininku, į oficialią išvyką po Jugoslaviją pasiėmė su savimi ne tik žmoną, bet ir 32 metų dukterį. Bet jos elgesys ir ekstravagantiški kostiumėliai pernelyg patraukė spaudos dėmesį, tad L. Brežnevas niekada daugiau nebeimdavo su savimi dukters oficialių vizitų į kitas šalis metu.
Bet Galina nesiliovė ir po to važinėti į užsienį.
Globojama visų šalies cirkų valdybos viršininko Anatolijaus Kolebatovo, Galina lankėsi užsienyje su įvairiausiomis cirko trupėmis ir, žinoma, incognito. Paprastai ją apiformindavo kaip grimuotoją. Ir niekas kitose šalyse nežinojo, kad ta kukli tarnautoja yra Brežnevo dukra. Be abejo, ji neduodavo Kolebatovui kyšių ir tuo skyrėsi nuo artistų. Ji ėmėsi globoti Kolebatovų šeimą.
Eiliniu trisdešimt penkerių metų Galinos susižavėjimo objektu tapo dvidešimtmetis Igoris Kio. Jis buvo sūnus žinomo iliuzionisto Emilio Renardo, cirko pasaulyje pagarsėjusio Kio pavarde. Po jo mirties sūnūs Emilis ir Igoris paveldėjo cirko aparatūrą ir jo numerį.
Galinos ir Igorio romanas sparčiai judėjo į priekį. Ir netrukus jie nusprendė susituokti. Viename pietų kurorte jie užėjo į santuokų registravimo vietinį skyrių ir pareikalavo įforminti jų santykius. Bet TSRS buvo draudžiama momentinė registracija. Jaunikis ir nuotaka turėdavo iš pradžių paduoti pareiškimus ir laukti atitinkamą laiką. Tačiau metrikacijos biuro vedėja nedrįso prieštarauti valdingai ir šiurkščiai Brežnevo dukrai, tad paskelbė Galiną ir Igorį Kio vyru ir žmona.
Kai ši žinia pasiekė Brežnevą, jis įniršo. Netrukus artimiausiame aerouoste nusileido lėktuvas, keletas tvirtų vyrų susėdo į automobilį ir nubildėjo į vilą, kurioje gyveno laimingi jaunavedžiai. Galinai buvo pasiūlyta nedelsiant grįžti į Maskvą. Igorį Kio iškvietė į vietinį milicijos skyrių, ir tuoj pat jis gavo naują pasą, kuriame nebuvo jokio įrašo apie santuokos registravimą. Santuoka buvo anuliuota kaip neteisėta, o metrikacijos biuro vedėja buvo ne tik atleista iš pareigų, bet ir teisiama už įstatymo pažeidimą.
Apskritai Brežnevas mėgino griežtai laikyti savo dukterį. Maskvoje ji turėjo gyventi su tėvu ir motina. Leonidas Iljičius ryžtingai atsisakė „padovanoti“ Galinai atskirą butą. Jis privertė ją dirbti spaudos agentūroje „Novosti“ ir netgi užsiimti moksliniu darbu.
Laikotarpiais tarp susižavėjimų Galina netgi sugebėjo apginti disertaciją ir tapti filologijos mokslų kandidate. Beje, tuo nereikėtų stebėtis, juk Brežnevas po kelerių metų buvo paskelbtas Lenino premijos laureatu už „įžymius“ laimėjimus literatūroje.
Galina neilgai sielvartavo dėl išsiskyrimo su I. Kio. Ji susipažino su trisdešimt dvejų metų milicijos papulkininkiu, kuris, tiesa, buvo vedęs ir turėjo du vaikus, be to, buvo septyniais metais jaunesnis už Galiną. Tačiau noras būti Brežnevo žentu buvo stipresnis už meilę savo šeimai, tad netrukus Čiurbanovas tapo trečiuoju Galinos vyru. šį kartą tėvas buvo patenkintas. Dukters vyru tapo ne cirkininkas, ir Brežnevas tikėjo, kad Čiurbanovas pajėgs sutramdyti jo aikštingą dukterį.
šį kartą Leonidas Iljičius pademonstravo dosnumą – jaunavedžiai gavo atskirą butą Maskvoje. Jiems pastatė atskirą vilą netoli nuo tėvo vilos. Tačiau Čiurbanovo viltys pasiteisino tik vienu atžvilgiu – jis ėmė kopti karjeros laiptais. Jau 1970 metais jis tapo vienu iš TSRS VRM politskyriaus vadovų. 1977 metais – pavaduotojas, o 1980 metais – TSRS vidaus reikalų ministro pirmasis pavaduotojas. Vidaus reikalų ministru tuo metu buvo ščiolokovas, vienas iš artimiausiųjų Brežnevo draugų dar nuo studijų laikų. Mažiau kaip per dvidešimt metų Čiurbanovas iš papulkininkio pasidarė generolas leitenantas, jo valdžia buvo milžiniška, bet ji nepaveikė jo žmonos, kuri labai greitai liovėsi paisyti savo vyro ir susirado naujų draugų.
Pagrindinis iš jų buvo jaunas čigonas ir artistas – Borisas Buriacė. Vienas iš artistų papasakojo:
– Pirmą kartą Galiną Brežnevą mačiau 1977 metais teatro draugijos kūrybos namuose Mischore, Kryme. Ji atvažiavo iš tėvo vilos pas savo meilužį B. Buriacę, čigoną. Jam tada buvo dvidešimt devyneri metai, jis buvo baigęs GITIS'o muzikinės komedijos skyrių. Jis buvo neblogas tenoras, tačiau neturėjo aktoriaus talento, jo manieros buvo grakščios, jis pasižymėjo subtiliu skoniu buityje ir muzikoje. Dėvėjo džinsus, nešiojo plačiakraštę džinsinę skrybėlę. Ant bevardžio piršto žvilgėjo žiedas su didžiuliu briliantu, o ant kaklo – stora sukta aukso grandinė, kurios jis nenusiimdavo netgi maudydamasis jūroje. Jis ateidavo į paplūdimį, vilkėdamas trumpą frotinį chalatą. Retkarčiais skaitydavo, bet dažniausiai lošdavo kortomis su keliais pažįstamais ir su jaunesniuoju dvidešimt penkerių metų broliu Michailu.
Borisas gyveno dviejų kambarių numeryje liukse su atskiru dušu, su televizoriumi ir šaldytuvu. Ant stalo stovėdavo didelės skardinės su juodaisiais ikrais, taip pat mėsa; šašlykai buvo ruošiami čia pat, atnešdavo ką tik iškeptos duonos, liežuvių, vėžių, vynuogių, arbūzų, šampano ir degtinės. Visus šiuos eiliniam poilsiautojui neprieinamus delikatesus neribotais kiekiais jam pristatydavo Galina Brežneva-Čiurbanova, kuri kartkartėm atvažiuodavo su vairuotoju Valerą balta „Volga“.
Atvažiuoti, matyt, būdavo nelengva, ir jai tekdavo gudrauti, nes tėvas visaip stengėsi išsaugoti dukters, tuo metu jau tapusios senele, garbę. Galina buvo stambi, aukšta moteris, jos nieku gyvu negalėjai pavadinti gražuole. Jos veido bruožai buvo šiurkštūs, stambūs, labai panašūs į tėvo, plaukai tamsūs, styrantys kuokštais, juodi vešlūs antakiai. Į paplūdimį ji eidavo su ilgu, žemę siekiančiu šilkiniu chalatu. Jos kalboje dažnai nugirsdavai keiksmažodžių.
Boriso ir Galinos santykiai buvo keisti. Pasak jo, jie susipažino, kai jam dar nebuvo nė dvidešimties. Vargu ar jis mylėjo šią moterį. Bet Galina, regis, buvo įsimylėjusi savąjį čigoną, be to, jos aistra buvo valdinga, sekinanti ir varginanti. Ji pavyduliaudavo Borisui, sukeldavo pavydo scenas – kartkartėm vien už tai, kad jis kažkur užėjo, jos neperspėjęs, užuot visą dieną laukęs jos skambučio. Apie Boriso santuoką su kokia nors pažįstama negalėjo būti ir kalbos – jis buvo pasmerktas likti amžinu senstančios ir savavalės „madam“ meilužiu.
Tai buvo nuostabiai gražus ir aukštas vyras, truputį gruboko veido, tamsiaplaukis, labai panašus į aktorius, Holivude vaidinančius geruosius indėnus. Jis nebuvo ypatingai protingas ir išsilavinęs, bet tai buvo doras vaikinas, baisiai nuobodžiavęs teatro draugijos kūrybos namų liukso numeryje, norintis tik paklausyti muzikos, paplūdimyje pasičiupti kokią nors mergiotę, o kai pasidarys visiškai nebepakenčiama, tiesiog prisigerti dykai gaunamos degtinės, dėžėmis stovinčios jo kambaryje. Prisigėręs jis tapdavo niūrus ir pradėdavo nepagarbiai kalbėti apie „madam“, kurios aiškiai neapkentė.
Borisas buvo slapukas ir gudruolis, taktiškas ir mandagus. Jis gerdavo tik šampaną ir visada būdavo santūrus. Kadangi Galina labai greitai suirzdavo, tai Borisui, priešingai, reikėdavo būti ramiam.
Savo keturiasdešimtmetį vyrą, turintį generolo laipsnį, ji niekino ir retkarčiais puldavo į isteriją vien tik todėl, kad Borisas primindavo, jog jai laikas išvažiuoti, jei nenori nuliūdinti tėtės ir mainos. Galina savo tėvus vadino „dviem kiaulpienėm“.
Kartkartėm ji kalbėdavo apie tėvą, kuris nepaisydamas amžiaus ir ligos, kiekvieną dieną maudydavosi Juodojoje jūroje: „Apie jį daug tauškiama, bet vis dėlto jis kovoja už taiką. Jis nuoširdžiai trokšta taikos“.
Pasigėrusi ji sakydavo: „Aš mėgstu meną, o mano vyras – generolas“.
Maskvoje Borisas Buriacė gyveno dideliame kooperatiniame name Čechovo gatvėje, netoli nuo Obrazcovo lėlių teatro. Kambariai buvo prabangiai išgražinti, žinoma, su Galinos pagalba. Juose buvo daug retų ikonų ir antikvarinių daiktų. Borisas turėjo daugybę brangių briliantų, ir draugai kartkartėm tarpusavyje jį vadindavo „Borisu Briliantovu“. Gal net neprisimindavo tų laikų, kai vaidindamas čigonų teatre „Romen“, kukliai gyveno Maskvoje, nuomodamas kambarį svetimame bute. Po kiek laiko jis pradėjo dirbti Didžiajame teatre iš pradžių stažuotoju, vėliau artistu, nors vargu ar pasirodydavo scenoje spektaklių metu. Draugaudamas su G. Brežnevą, Borisas tapo įtakingu žmogumi.
Jo bute dažnai rinkdavosi Boriso ir Galinos draugai, o vaišinamasi čia buvo žymiai išrankiau nei Kryme. Ir nėra ko stebėtis, nes vienas iš artimiausių Galinos draugų buvo J. Sokolovas – Maskvos gastronomo Nr. 1 direktorius, arba Eliziejaus parduotuvės, kaip ją vadindavo maskviečiai. Išgertuvės užsitęsdavo, ir Galina vis dažniau ir dažniau likdavo nakvoti pas Borisą. Vienuoliktą valandą ryto ji, atsainiai apsirengusi, nusileisdavo į greta esančią kirpyklą, į kurią Maskvos buitinio aptarnavimo valdyba siųsdavo geriausius savo kirpėjus.
Pasakojama, kad B. Buriacė buvo savas žmogus ir Rumunijos ambasadoriaus Tarybų Sąjungoje rezidencijoje, nes pasiuntinio žmona irgi buvo čigonė.
Be abejo, Jurijus Čiurbanovas, užimdamas tokį postą, žinojo viską apie Borisą Buriacę, apie jo gyvenimo būdą ir jo draugus. Keletą kartų Borisą žiauriai sumušė, ir netik jo broliui, bet ir draugužiams tekdavo jį saugoti. Bet jis tiesiog nebepajėgė pakeisti savo gyvenimo būdo, tik vietoj auksinės grandinės ėmė nešioti platinos kryžių su briliantais, ir Čiurbanovui teko susitaikyti su savo žmonos kaprizais bei užgaidomis, nes praradęs žmoną, galėjo netekti jos tėvų palankumo.
Be jaunų vyrų Galina dar labai žavėjosi briliantais. Ji domėdavosi, kokie geriausi briliantai patenka į Maskvos juvelyrines parduotuves, ir supirkdavo brangiausius. Vienąsyk vienas turtingas kaukazietis norėjo juvelyrinėje parduotuvėje pirkti labai brangų brilianto žiedą. „šis žiedas neparduodamas, – pasakė jam vedėja. – Tai parduotuvės turtas, jis čia dėl reklamos“.
Bet po kelių dienų kaukazietis nustebo, pamatęs, kad žiedo jau nėra. „Tą briliantą nupirko pati G. Brežnevą“, – buvo jam atsakyta.
Kai Galina pristigdavo pinigų, ji palikdavo raštelius, ir nemažai tokių pakvitavimų gulėdavo parduotuvių seifuose.
Bet dažniausiai Galina pinigų turėdavo. Ir turėdavo daug. Jų gaudavo iš tėvo ir vyro. Jos pačios atlyginimas nebuvo didelis. Ji dabar dirbo užsienio reikalų ministerijos skyriuje, kuris turėdavo organizuoti poilsį diplomatams ir ypač jų žmonoms, nuobodžiaujančioms Maskvoje. Nemažai pinigų Galina gaudavo iš įvairių respublikų dovanų pavidalu. Netgi nesikreipdama į tėvą arba vyrą, ji galėdavo pagelbėti savo „lankytojams“ – kartais dėl paskyrimo į kokį nors postą, o kartais net atleisdavo nuo baudžiamosios atsakomybės.
Tačiau didžiausias pajamas tiek Galinai, tiek ir jos draugei – vidaus reikalų ministro žmonai N. ščiolokovai duodavo paprasčiausia spekuliacija briliantais. Kaip žinome, nuo septintojo dešimtmečio pabaigos iki devintojo pradžios briliantų ir aukso dirbinių kainos pašoko ne mažiau kaip tris kartus. Aštuntajame dešimtmetyje greitai augo pasaulinės aukso ir brangenybių kainos. Buvo įvesta griežta tvarka: kelias dienas prieš kainų padidėjimą juvelyrinės parduotuvės nutraukdavo savo prekybą. Bet truputį anksčiau, nei „patikrinimams“ užsidarydavo parduotuvės, Galina ir jos kompanionės pirkdavo briliantų ir kitų papuošalų už šimtus tūkstančių rublių. Netrukus po kainų pakilimo jų pirktų briliantų prekinė kortelė būdavo pakeičiama, ir „akmenėliai“ vėl patekdavo į prekybą. Galinos rankose likdavo visi anksčiau išleisti pinigai. Kai Maskvoje buvo pastatytas didelis juvelyrikos fabrikas Lavočkino gatvėje, Galina pradėjo čia užsakinėti papuošalus su briliantais pagal jai paruoštus geriausius eskizus. Ir čia, fabrike, ji neretai vietoj pinigų palikdavo pakvitavimus.
Išėjęs iš kalėjimo Jurijus Čiurbanovas kalbėjo apie savo buvusią žmoną su užuojauta, tačiau Galina Brežneva jam jau buvo praeitas etapas. Kaip sakydavo senovėje išminčiai: viskas praėjo, praeis ir tai.
Kraskova V. Kremliaus nuotakos.– K., 1997.– P. 276-302.
