Borisas gyveno dviejų kambarių numeryje liukse su atskiru dušu, su televizoriumi ir šaldytuvu. Ant stalo stovėdavo didelės skardinės su juodaisiais ikrais, taip pat mėsa; šašlykai buvo ruošiami čia pat, atnešdavo ką tik iškeptos duonos, liežuvių, vėžių, vynuogių, arbūzų, šampano ir degtinės. Visus šiuos eiliniam poilsiautojui neprieinamus delikatesus neribotais kiekiais jam pristatydavo Galina Brežneva-Čiurbanova, kuri kartkartėm atvažiuodavo su vairuotoju Valerą balta „Volga“.
Atvažiuoti, matyt, būdavo nelengva, ir jai tekdavo gudrauti, nes tėvas visaip stengėsi išsaugoti dukters, tuo metu jau tapusios senele, garbę. Galina buvo stambi, aukšta moteris, jos nieku gyvu negalėjai pavadinti gražuole. Jos veido bruožai buvo šiurkštūs, stambūs, labai panašūs į tėvo, plaukai tamsūs, styrantys kuokštais, juodi vešlūs antakiai. Į paplūdimį ji eidavo su ilgu, žemę siekiančiu šilkiniu chalatu. Jos kalboje dažnai nugirsdavai keiksmažodžių.
Boriso ir Galinos santykiai buvo keisti. Pasak jo, jie susipažino, kai jam dar nebuvo nė dvidešimties. Vargu ar jis mylėjo šią moterį. Bet Galina, regis, buvo įsimylėjusi savąjį čigoną, be to, jos aistra buvo valdinga, sekinanti ir varginanti. Ji pavyduliaudavo Borisui, sukeldavo pavydo scenas – kartkartėm vien už tai, kad jis kažkur užėjo, jos neperspėjęs, užuot visą dieną laukęs jos skambučio. Apie Boriso santuoką su kokia nors pažįstama negalėjo būti ir kalbos – jis buvo pasmerktas likti amžinu senstančios ir savavalės „madam“ meilužiu.
Tai buvo nuostabiai gražus ir aukštas vyras, truputį gruboko veido, tamsiaplaukis, labai panašus į aktorius, Holivude vaidinančius geruosius indėnus. Jis nebuvo ypatingai protingas ir išsilavinęs, bet tai buvo doras vaikinas, baisiai nuobodžiavęs teatro draugijos kūrybos namų liukso numeryje, norintis tik paklausyti muzikos, paplūdimyje pasičiupti kokią nors mergiotę, o kai pasidarys visiškai nebepakenčiama, tiesiog prisigerti dykai gaunamos degtinės, dėžėmis stovinčios jo kambaryje. Prisigėręs jis tapdavo niūrus ir pradėdavo nepagarbiai kalbėti apie „madam“, kurios aiškiai neapkentė.
Borisas buvo slapukas ir gudruolis, taktiškas ir mandagus. Jis gerdavo tik šampaną ir visada būdavo santūrus. Kadangi Galina labai greitai suirzdavo, tai Borisui, priešingai, reikėdavo būti ramiam.
Savo keturiasdešimtmetį vyrą, turintį generolo laipsnį, ji niekino ir retkarčiais puldavo į isteriją vien tik todėl, kad Borisas primindavo, jog jai laikas išvažiuoti, jei nenori nuliūdinti tėtės ir mainos. Galina savo tėvus vadino „dviem kiaulpienėm“.
