Kartkartėm ji kalbėdavo apie tėvą, kuris nepaisydamas amžiaus ir ligos, kiekvieną dieną maudydavosi Juodojoje jūroje: „Apie jį daug tauškiama, bet vis dėlto jis kovoja už taiką. Jis nuoširdžiai trokšta taikos“.
Pasigėrusi ji sakydavo: „Aš mėgstu meną, o mano vyras – generolas“.
Maskvoje Borisas Buriacė gyveno dideliame kooperatiniame name Čechovo gatvėje, netoli nuo Obrazcovo lėlių teatro. Kambariai buvo prabangiai išgražinti, žinoma, su Galinos pagalba. Juose buvo daug retų ikonų ir antikvarinių daiktų. Borisas turėjo daugybę brangių briliantų, ir draugai kartkartėm tarpusavyje jį vadindavo „Borisu Briliantovu“. Gal net neprisimindavo tų laikų, kai vaidindamas čigonų teatre „Romen“, kukliai gyveno Maskvoje, nuomodamas kambarį svetimame bute. Po kiek laiko jis pradėjo dirbti Didžiajame teatre iš pradžių stažuotoju, vėliau artistu, nors vargu ar pasirodydavo scenoje spektaklių metu. Draugaudamas su G. Brežnevą, Borisas tapo įtakingu žmogumi.
Jo bute dažnai rinkdavosi Boriso ir Galinos draugai, o vaišinamasi čia buvo žymiai išrankiau nei Kryme. Ir nėra ko stebėtis, nes vienas iš artimiausių Galinos draugų buvo J. Sokolovas – Maskvos gastronomo Nr. 1 direktorius, arba Eliziejaus parduotuvės, kaip ją vadindavo maskviečiai. Išgertuvės užsitęsdavo, ir Galina vis dažniau ir dažniau likdavo nakvoti pas Borisą. Vienuoliktą valandą ryto ji, atsainiai apsirengusi, nusileisdavo į greta esančią kirpyklą, į kurią Maskvos buitinio aptarnavimo valdyba siųsdavo geriausius savo kirpėjus.
Pasakojama, kad B. Buriacė buvo savas žmogus ir Rumunijos ambasadoriaus Tarybų Sąjungoje rezidencijoje, nes pasiuntinio žmona irgi buvo čigonė.
Be abejo, Jurijus Čiurbanovas, užimdamas tokį postą, žinojo viską apie Borisą Buriacę, apie jo gyvenimo būdą ir jo draugus. Keletą kartų Borisą žiauriai sumušė, ir netik jo broliui, bet ir draugužiams tekdavo jį saugoti. Bet jis tiesiog nebepajėgė pakeisti savo gyvenimo būdo, tik vietoj auksinės grandinės ėmė nešioti platinos kryžių su briliantais, ir Čiurbanovui teko susitaikyti su savo žmonos kaprizais bei užgaidomis, nes praradęs žmoną, galėjo netekti jos tėvų palankumo.
Be jaunų vyrų Galina dar labai žavėjosi briliantais. Ji domėdavosi, kokie geriausi briliantai patenka į Maskvos juvelyrines parduotuves, ir supirkdavo brangiausius. Vienąsyk vienas turtingas kaukazietis norėjo juvelyrinėje parduotuvėje pirkti labai brangų brilianto žiedą. „šis žiedas neparduodamas, – pasakė jam vedėja. – Tai parduotuvės turtas, jis čia dėl reklamos“.
Bet po kelių dienų kaukazietis nustebo, pamatęs, kad žiedo jau nėra. „Tą briliantą nupirko pati G. Brežnevą“, – buvo jam atsakyta.
Kai Galina pristigdavo pinigų, ji palikdavo raštelius, ir nemažai tokių pakvitavimų gulėdavo parduotuvių seifuose.
Bet dažniausiai Galina pinigų turėdavo. Ir turėdavo daug. Jų gaudavo iš tėvo ir vyro. Jos pačios atlyginimas nebuvo didelis. Ji dabar dirbo užsienio reikalų ministerijos skyriuje, kuris turėdavo organizuoti poilsį diplomatams ir ypač jų žmonoms, nuobodžiaujančioms Maskvoje. Nemažai pinigų Galina gaudavo iš įvairių respublikų dovanų pavidalu. Netgi nesikreipdama į tėvą arba vyrą, ji galėdavo pagelbėti savo „lankytojams“ – kartais dėl paskyrimo į kokį nors postą, o kartais net atleisdavo nuo baudžiamosios atsakomybės.
