Datos, sąvokos, asmenybės

1920 07 12 Maskvoje pasirašyta sutartis, kuria Sovietų Rusija pripažino Lietuvos nepriklausomybę ir suverenumą, jos etnografines sienas, atsisakė visiems laikams teisių į jos teritoriją. Įsipareigojo grąžinti karo metais išvežtą turtą, archyvus ir kt.

1920 10 07 Suvalkuose pasirašyta Lietuvos ir Lenkijos sutartis. Sutartyje numatyta, jog bus nustatyta nauja Lietuvos ir Lenkijos demarkacijos linija, prie jos nutraukti karo veiksmai, apsikeista belaisviais. Pagal šią sutartį Vilniaus kraštas į šiaurę nuo Varėnos-Eišiškių linijos ir Vilnius atiteko Lietuvai, Lenkijos pusėje liko Varėnos geležinkelio stotis, per kurią Lenkija įsipareigojo praleisti Lietuvos traukinius. Po dviejų dienų Lenkija sulaužė šią sutartį. Jos kariuomenė, vadovaujama Lucjano Želigovskio, užėmė Vilnių.

vasario 16-osios Nepriklausomybės akte numatyta institucija, kuri turėjo būti išrinkta demokratiniu būdu ir „nustatyti Lietuvos valstybės pamatus“ bei santykius su kitomis valstybėmis. Dėl Nepriklausomybės kovų pirmasis nepriklausomos Lietuvos parlamentas išrinktas tik 1920 m. balandžio 14-15 d. Iš visuotiniuose, tiesioginiuose rinkimuose slaptu balsavimu pagal proporcinę sistemą išrinktų 112 narių 59 atstovavo krikščionių demokratų bloką, 28 valstiečių sąjungą ir socialistus liaudininkus, 12 socialdemokratus, 6 žydus, 3 lenkus, 1 vokiečius ir 3 nepartinius. Seimo pirmininku išrinktas krikščionis demokratas Aleksandras Stulginskis, jis paskelbtas Lietuvos prezidentu. Dirbant Seimui, 1920 m. liepos 12 d. sudaryta taikos sutartis su Rusija, Lietuva daugumos pasaulio valstybių buvo pripažinta nepriklausoma de jure, 1921 09 23 Lietuva priimta į Tautų Sąjungą. Priimti svarbūs įstatymai - Visuotinio Lietuvos gyventojų surašymo (1922), žemės reformos (1922), valiutos (1922; įvesta Lietuvos valiuta litas) ir kiti (iš viso per 300). Svarbiausias darbas - 1922 m. rugpjūčio 1 d. priimta pirmoji nuolatinė Lietuvos Respublikos Konstitucija.

Daugiau – lrs.lt

Konstituciją priėmė Steigiamasis seimas 1922 08 01. Ji skelbė Lietuvą demokratine respublika. Suvereni valstybės valdžia priklauso tautai. Valstybės valdžią vykdo Seimas, Vyriausybė ir Teismas. Vyriausybę sudaro Respublikos Prezidentas ir Ministrų Kabinetas. Prezidentą renka Seimas trejiems metams. Respublikos Prezidentu gali būti renkamas kiekvienas Lietuvos pilietis, kuris gali būti renkamas atstovu į Seimą ir yra ne jaunesnis kaip 35 metų. Respublikos Prezidentas gali būti Seimo atstatytas 2/3 visų atstovų balsų dauguma. Respublikos Prezidentas turi teisės paleisti Seimą. Naujam Seimui susirinkus, Respublikos Prezidentas perrenkamas. Tas pats asmuo negali būti renkamas Respublikos Prezidentu daugiau kaip dviem trimečiams paeiliui. Prezidentas – ginkluotųjų pajėgų viršininkas.

Visas Konstitucijos tekstas – wikisource.org

Klaipėdos kraštas – istorinė sritis Lietuvos vakaruose į šiaurę nuo Nemuno ir palei Baltijos jūrą, kaip politinis-administracinis vienetas 1919 Versalio sutartimi atskirtas nuo Vokietijos. 1920-1923 Antantės valstybių pavedimu jį administravo Prancūzija. 1923 01 09 Vyriausiasis Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas manifestu paskelbė, jog paima valdžią. Remiamas Lietuvos karių ir Šaulių sąjungos savanorių, 1923 01 10-15 užėmė kraštą. 01 19 komiteto deklaracija kraštas prijungtas prie Lietuvos autonominėmis teisėmis. 02 17 Ambasadorių konferencija Paryžiuje perdavė jį Lietuvos suverenumui. 1923-1939 Lietuvos Respublikos sudėtyje. 1939 03 22 Vokietijos vyriausybei pareikalavus, Lietuvos vyriausybė perleido kraštą Vokietijai. 1945 01-02 sovietams okupavus Lietuvą, tapo LSSR dalimi.

1926 m. gruodžio 17 d. karių įvykdytas perversmas, po kurio nuo valdžios nušalinti koalicinė valstiečių liaudininkų ir socialdemokratų vyriausybė, Seimas, prezidentas Kazimieras Grinius. Prezidentu tapo Antanas Smetona, Lietuvoje įsigalėjo autoritarinė diktatūra.

Daugiau – žodyne.

trečioji nuolatinė ir paskutinė nepriklausomos Lietuvos konstitucija. Ji galutinai įtvirtino autoritarinę valdžią. Jos pirmame straipsnyje neliko žodžio „demokratinė“: „Lietuvos Valstybė yra nepriklausoma suvereninė“. Valstybės priešakyje yra Respublikos Prezidentas. Lietuvos sostinė – Vilnius. Respublikos Prezidentas renkamas septyneriems metams. Respublikos Prezidentą renka Tautos Atstovai. Išbuvusį visą kadenciją – penkerius metus – Seimą Respublikos Prezidentas paleidžia. Respublikos Prezidentas galėjo paleisti Seimą ir neišbuvusį penkerių metų. Kai Seimo ar jo sesijos nėra, įstatymus leidžia Respublikos Prezidentas. Prezidentas galėjo paleisti aukščiausius valstybės pareigūnus, buvo „Vyriausiasis Ginkluotųjų Pajėgų Vadas“, „neatsako už savo galios veiksmus. Už kitus veiksmus Respublikos Prezidentas negali būti šaukiamas atsakyti, ligi vadovauja Valstybei.“

Visas Konstitucijos tekstas – wikisource.org

iš karto po Austrijos prijungimo, 1939 m. kovo 17 d. Lenkijos vyriausybė Lietuvai įteikė ultimatyvią notą. Pretekstu tam pasitarnavo pasienio incidentas, kai per susišaudymą Lietuvos teritorijoje žuvo lenkų pasienietis. Lenkijos vyriausybė, netiesiogiai grasindama karinio konflikto galimybe, reikalavo užmegzti diplomatinius santykius. Lietuvos vyriausybė, apsvasčiusi tarptautinę situaciją, užsienio valstybių požiūrį į ultimatumą, po dviejų dienų jį priėmė ir užmezgė diplomatinius santykius. Šiuo žingsniu buvo palaidotos paskutinės Lietuvos viltys atgauti Vilnių.

Vokietija, 1939 m. sėkmingai prisijungusi visą Čekoslovakiją, nutarė tą patį padaryti su Klaipėdos kraštu. 1939 m. kovo 20 d. Vokietijos užsienio reikalų ministras Joachimas fon Ribentropas priėmė iš Romos per Berlyną grįžtantį Lietuvos užsienio reikalų ministrą Juozą Urbšį ir ultimatyviai pareiškė: „arba Lietuva pati atiduosianti Klaipėdą, arba Vokietijos kariuomenė peržengsianti Lietuvos sieną ir nežinia kur sustosianti“. Kovo 22 d. J. Urbšys su J. Ribentropu pasirašė sutartį, kuri skelbė, kad Klaipėda ir Klaipėdos kraštas perduodamas Vokietijai, kad išvedama Lietuvos kariuomenė. Klaipėdos uoste Lietuva gauna laisvą zoną užsienio prekybai. Baigiantis Antrajam pasauliniam karui, 1945 sausio mėn. pabaigoje SSRS kariuomenė užėmė Klaipėdą ir prijungė Klaipėdos kraštą prie LSSR.

komunistų sukurta sąvoka įtikėjus, jog socializmas gali įsigalėti visame pasaulyje.

oficialus pavadinimas – Lietuvos ir Baltarusijos Sovietų Socialistinė Respublika, dirbtinai sukurta 2 socialistinių respublikų unitarinė valstybė. RKP(b) nurodymu 1919 02 27 Vilniuje buvo sudaryta naujos „respublikos“ vadovybė. Liaudies komisarų tarybos pirmininku bei užsienio reikalų komisaru tapo V. Kapsukas. 1919 04 19 Lenkijos kariuomenei okupavus Vilnių, Raudonoji armija buvo priversta trauktis į Baltarusiją. Iširo ir L.

provokiškos orientacijos rusų kariniai daliniai, 1919 kovoję Pabaltijyje prieš nepriklausomas Lietuvos, Latvijos ir Estijos valstybes. Antantės šalys 1919 leido Vokietijai iš rusų karo belaisvių suformuoti baltagvardiečių karinius dalinius. Jų vadu buvo paskirtas buvęs Rusijos caro armijos pulkininkas P. Bermontas-Avalovas. B veikė kartu su vokiečių generolo R. fon der Golco kariuomene. Lietuvoje B pasirodė 1919 vasarą ties Kuršėnais. Iki žiemos užėmė visą Š. Lietuvą. Visiškai ignoravo Lietuvos valdžią ir nestojo į kovą su bolševikais. B gaujos terorizavo ir plėšė gyventojus. 1919 11 Lietuvos kariuomenė prie Radviliškio B sumušė ir privertė trauktis. Tų pačių metų 12 15 paskutinieji B paliko Lietuvą.

Vilniaus krašto ir dalies V. Baltarusijos teritorija, Lenkijos okupuota ir 1920 10 09-1922 03 24 jos traktuota kaip savarankiška valstybė. Tai žemės, kurias užgrobė generolo L. Želigovskio, inscenizavusio sukilimą prieš Lenkijos valdžią, pajėgos. V paskelbimas turėjo sudaryti įspūdį, kad krašto gyventojai nori priklausyti Lenkijos valstybei. Aukščiausia valdžia priklausė vyriausiajam kariuomenės vadui L. Želigovskiui, vykdomoji valdžia – Laikinajai valdančiajai komisijai, pirmininkaujamai V. Abramovičiaus, vėliau A. Meištovičiaus. 1922 01 08 išrinktas V seimas, jo rinkimus boikotavo lietuviai, baltarusiai ir žydai. Seimo prašymu teritorija prijungta prie Lenkijos.

nuo 1920 01 nuolat veikusi tarptautinė institucija, kurią sudarė D. Britanijos, Italijos ir Japonijos ambasadoriai Paryžiuje. Jai vadovavo Prancūzijos užsienio reikalų ministras. Konferencija kontroliavo Versalio taikos vykdymą, taip pat sprendė tarptautines problemas, apeidama Tautų Sąjungą. 1923 03 15 pripažino Lenkijai jos užgrobtą Vilniaus kraštą. Veikė iki 1931.

demokratiniais rinkimais užtikrinama valstybės valdymo sistema: parlamentas yra viršesnis už kitas valstybės institucijas, jo nariai iš savo tarpo renka prezidentą. Lietuvoje parlamentinio valdymo laikotarpis truko nuo Steigiamojo seimo sušaukimo 1920 m. iki 1926 m. gruodžio perversmo.

(lot. constitucio – įsteigimas, sutvarkymas, nustatymas), pagrindinis valstybės įstatymas, nustatantis valstybės santvarką, jos valdžios institucijas, jų tarpusavio santykius, kompetencijų pasiskirstymą, taip pat valstybės piliečių teises ir pareigas.

istorinė sritis Lietuvos vakaruose palei Nemuno žemupį ir Baltijos jūrą, kaip politinis-administracinis vienetas 1919 Versalio sutartimi atskirtas nuo Vokietijos. 1920-1923 Antantės valstybių pavedimu jį administravo Prancūzija. 1923 01 19 deklaracija kraštas prijungtas prie Lietuvos autonominėmis teisėmis, netrukus Ambasadorių konferencija Paryžiuje perdavė jį Lietuvos suverenumui. 1923-1939 Lietuvos Respublikos sudėtyje. 1939 03 22 Vokietijos vyriausybei pareikalavus, Lietuvos vyriausybė perleido kraštą Vokietijai. 1945 01-02 sovietams okupavus Lietuvą, tapo LSSR dalimi.

Lietuvos krikščionių demokratų partijos nariai.

lietuvių politinė srovė.

Daugiau – žodyne, tarpukario Lietuvoje dažniausiai – Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos nariai.

(pranc. autoritarisme – vienvaldiškumas), nedemokratinio, diktatūrinio valdymo forma, besiremianti menkai kontroliuojamos aukščiausios politinės valdžios sutelkimo vieno asmens rankose principu: vyriausybė nėra atsakinga savo piliečiams už vykdomą politiką, valstybėje varžoma piliečių politinė veikla, nevyksta reguliarūs ir laisvi rinkimai. Lietuvoje A. Smetonos autoritarinis režimas pradėjo formuotis po 1926 12 17 perversmo. XX a. 3-4 deš. Europoje autoritariniai režimai viešpatavo visose tarpukariu susikūrusiose valstybėse, išskyrus Čekoslovakiją ir Suomiją.

(lot. ultimatum iš ultimus – paskutinis), tarptautinėje teisėje dokumentu arba žodžiu vienos valstybės kitai pareikštas reikalavimas, kuriame grasinama imtis tam tikrų poveikio priemonių, jei reikalavimas nebus nustatytu laiku įvykdytas.

pirmoji nepriklausomos Lietuvos aukštoji mokykla, įkurta Kaune 1922 m., reorganizavus iki tol veikusius Aukštuosius kursus. Universitetą sudarė septyni fakultetai: Teologijos-filosofijos, Evangelikų teologijos, Humanitarinių mokslų, Teisių, Matematikos-gamtos, Medicinos ir Technikos. 1930 m., minint Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto 500 metų mirties sukaktį, Lietuvos universitetui suteiktas Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) vardas. 1950 m. uždarytas sovietų valdžios sprendimu, kai kurie VDU fakultetai davė pradžią dabartinėms aukštosioms mokykloms: Kauno technologijos universitetui, Lietuvos sveikatos mokslų universitetui ir Aleksandro Stulginskio universitetui. 1989 m. VDU atkurtas.

Dainų ir šokių šventės tradicijos ištakos – XIX a. vidurio Vakarų Europoje. Čia nuo savaimingų liaudies švenčių su karnavalais, vaidinimais ir poetų turnyrais ilgainiui buvo pereita prie organizuoto pasirengimo šventėms kaip šventės pagrindą iškeliant jungtinio choro, kuriam pritaria pučiamųjų orkestras, pasirodymą. Šveicarijoje ir Vokietijoje atsirado dainininkų šventės, kuriose dainuodavo aukšto meistriškumo choristai. Pirmoji Europos dainų šventė buvo surengta 1843 m. birželio 15 d. Ciuricho miesto (Šveicarija) aikštėje. Joje dalyvavo 80 chorų. Į Pabaltijį, pirmiausia į Estiją ir Latviją, dainų švenčių tradicija atėjo per čia gyvenusius vokiečius. Lietuvoje pirmą kartą Dainų diena surengta 1924 m. Kaune, dalyvavo 77 chorai, iš viso apie 3000 dainininkų. Po šios šventės tarpukariu dar buvo surengtos dvi. Šokių šventė pirmą kartą organizuota 1937 m. Nepaisant politinių ir socialinių sukrėtimų, 1946 m. vėl atgaivinta Dainų šventės tradicija, nuo 1950 m. Dainų šventę papildė Šokių diena, Dainų ir šokių šventės renginiai pradėti organizuoti kas 5-eri metai. Nuo 1990 m. šventės organizuojamos kas ketveri metai, jose dalyvauja vidutiniškai po 30 tūkst. dalyvių.

Daugiau – Muzikos barai.

viso pasaulio lietuvių sporto žaidynės. Pirmoji Lietuvos tautinė olimpiada įvyko 1938 m. liepos 17-31 d. Kaune ir Klaipėdoje (buriavimo ir irklavimo varžybos). Olimpiadoje dalyvavo lietuviai iš Latvijos, JAV, Vilniaus krašto, Didžiosios Britanijos, Brazilijos. Varžėsi lengvaatlečiai, boksininkai, sunkumų kilnotojai, futbolininkai, tinklininkai (orasvydininkai), plaukikai, lauko ir stalo tenisininkai, šauliai, žirgų sporto entuziastai, buriuotojai, irkluotojai, dviratininkai, lakūnai, sklandytojai, aviamodeliuotojai. Tautiniai šokiai taip pat buvo laikomi sporto šaka. Kitas panašus renginys įvyko tik po keturių dešimtmečių – 1978 m. Toronte (Kanada) surengtos I pasaulio lietuvių sporto žaidynės. Jose dalyvavo per tūkstantį sportininkų iš JAV, Kanados, D. Britanijos, Vakarų Vokietijos, Australijos ir Argentinos. II ir III pasaulio lietuvių sporto žaidynės įvyko Čikagoje (JAV) ir Adelaidėje (Australija). Pastarosiose žaidynėse vėl dalyvavo ir pagrindines pergales iškovojo krepšininkai, plaukikai, stalo tenisininkai, šachmatininkai iš Lietuvos. Nuo 1991 m. žaidynės vyksta Lietuvoje. Tik po šešių dešimtmečių atgaivintos ir Lietuvos tautinės olimpiados. Nuo 1998 m. jos organizuojamos kas ketveri metai Lietuvoje.

(1874-1944), valstybės veikėjas, Lietuvos Prezidentas (1919-1920, 1926-1940), vienas iš tautininkų ideologų. 1902-07 m. Lietuvos demokratų partijos narys. 1905-06 m. „Lietuvos ūkininko“, 1907-13 m. „Vilties“, 1914-15 ir 1923-24 m. „Vairo“ redaktorius. 1914-15 m. Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti pirmininko pavaduotojas. 1917 09 24-1919 04 04 pirmininkavo Lietuvos Tarybai, redagavo „Lietuvos aidą“. 1920-24 m. vadovavo „Tautos pažangos“ partijai, 1924-40 m. – Lietuvių tautininkų sąjungai. 1923-26 m. dėstė Kauno universitete. 1940 06 15 pabėgo iš Lietuvos, nuo 1941 03 gyveno JAV.

(1883-1942), Lietuvos valstybės veikėjas, istorikas. Dalyvavo „Pažangos“ partijos, (1916), Lietuvių tautininkų sąjungos (1924) kūrime, nuo 1918 m. – Lietuvos Tarybos veikloje. 1918 11-12 buvo Lietuvos ministrų kabineto pirmininkas, 1918 11-1920 06 – užsienio reikalų ministras. Prisidėjo organizuojant 1926 12 17 valstybės perversmą. 1926 -1929 buvo Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministras ir Ministras Pirmininkas, 1928-1929 – krašto apsaugos ministras. Pašalintas iš vyriausybės dėl nesutarimų su A. Smetona. Su savo šalininkais rengė pučus, už tai buvo kalinamas, 1938 ir 1940 m. ištremtas iš Lietuvos. 1940-42 m. gyveno Ordžonikidzėje, čia 1942 m. suimtas, mirė kalėjime.

(1882-1939), Lietuvos valstybės veikėjas. Vienas iš Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų partijos įkūrėjų. 1918-1919 m. – Lietuvos laikinosios vyriausybės Ministras Pirmininkas. 1926 m. – Lietuvos Ministras Pirmininkas, užsienio reikalų ir teisingumo ministras. Atsistatydino per 1926 m. valstybės perversmą.

(tikr. Vincas Mickevičius; 1880-1935), vienas iš Lietuvos komunistų partijos vadovų ir organizatorių. 1918 vadovavo bolševikinei Lietuvos vyriausybei, 1918 12 16 paskelbusiai Sovietų Lietuvos įkūrimo manifestą. Siekė Lietuvos prijungimo prie Rusijos.

(lenk. Józef Piłsudski; 1867-1935), Lenkijos valstybės veikėjas, politikas, kariškis. 1918-1922 m. Lenkijos valstybės viršininkas (diktatorius). Bandė sukurti Lenkijos, Ukrainos, Baltarusijos, Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Suomijos federaciją. Kariavo su Baltarusija, Lietuva, Rusija, Ukraina. 1920 m. inscenizavo L. Želigovskio sukilimą ir užgrobė Vilniaus kraštą, kurį 1922 m. prijungė prie Lenkijos. Po 1926 m. karinio perversmo vėl tapo Lenkijos diktatoriumi.

(lenk. Lucjan Żeligowski; 1885-1946), lenkų generolas. 1920 gavęs slaptą J. Pilsudskio įsakymą užėmė Vilnių.

(1885-1969), Lietuvos valstybės veikėjas. Vienas iš Lietuvos krikščionių demokratų partijos lyderių. 1920-1922 m. ir 1926-1927 m. – Seimo pirmininkas. 1920-1922 m. ėjo Lietuvos Respublikos Prezidento pareigas, 1922-1926 m. – Lietuvos Respublikos Prezidentas.

Daugiau – žodyne.

(1866-1850), valstybės veikėjas, Lietuvos Respublikos Prezidentas. Vienas iš Valstiečių liaudininkų sąjungos lyderių. 1920-1922 – Ministras Pirmininkas, 1926 – Lietuvos Respublikos Prezidentas.

Daugiau – žodyne.

(1890-1973), generolas leitenantas. 1918-1920 dalyvavo Nepriklausomybės kovose. Vienas 1926 12 17 perversmo vadovų. 1944 Kaune suorganizavo Lietuvos vietinę rinktinę. Neįvykdęs reikalavimo perduoti rinktinės dalinius vokiečių valdžiai, 1944 05 15 su rinktinės štabo nariais suimtas ir išvežtas į Salaspilio koncentracijos stovyklą Latvijoje. 1949 išvyko į JAV.

(1882-1939), Lietuvos valstybės veikėjas, 1931-1938 Lietuvos tautininkų sąjungos pirmininkas. 1919-1920 m. – žemės ūkio, švietimo ministras. A. Smetonos režimo metais buvo finansų ministras ir ministras pirmininkas (1929-1938). Jo vadovaujama vyriausybė sėkmingai sprendė sudėtingas valstybės ekonomines problemas pasaulinės krizės metais. Jos metu vyriausybė taupė lėšas, stengėsi teisingiau paskirstyti mokesčius, lengvino mokesčių naštą ūkininkams, labai pamatuotai ėmė užsienio paskolas. J.Tūbelio atsakomybė, darbštumas ir sąžiningumas buvo laikomi pavyzdžiu. 1938 m. Lietuvai priėmus Lenkijos ultimatumą dėl diplomatinių santykių užmezgimo, J. Tūbelis buvo atstatydintas ir paskirtas Žemės ūkio ministru, vėliau – Lietuvos banko vadovu. Ilgiausiai išbuvęs Ministru pirmininku tarpukario Lietuvoje.

JAV lietuvių lakūnai, 1933 m. liepos 15 d. lėktuvu „Lituanica“ pakilę iš Niujorko Beneto aerouosto, perskridę Atlantą, tačiau iki galo nenustatytomis aplinkybėmis liepos 17 d. žuvę Vokietijoje. Lakūnai nenusileidę ore išbuvo 37 valandas 11 minučių. Iki katastrofos vietos nuskrido 6411 kilometrų. Tai buvo antrasis tuo metu skrydžio be nusileidimo rezultatas pasaulyje.