Datos, sąvokos, asmenybės

(ofic. Kristaus kariuomenės broliai), XIII a. 1-4 deš-čio vokiečių vienuolių karinis ordinas ir jo įkurta valstybė rytų Pabaltijyje. 1202 m. įkūrė Rygos vyskupas Albertas. Ordinui vadovavo magistras. 1236 popiežius Grigalius IX paskelbė kryžiaus žygį į Lietuvą. Tais pačiais metais Kalavijuočių ordinas ir kryžeiviai buvo sumušti Saulės mūšyje. Po šio mūšio 1237 popiežius prijungė Kalavijuočių ordiną prie Kryžiuočių ordino. Kalavijuočių ordinas tapo Kryžiuočių ordino šaka – Livonijos ordinu.

mūšis tarp Lietuvos (veikiausiai žemaičių) ir Kalavijuočių ordino, 1236 09 22 įvykęs Saulės žemėje netoli Šiaulių. Ordino kariuomenė buvo sutriuškinta, po šio mūšio (1237) Kalavijuočių ordinas tapo autonomine Kryžiuočių ordino šaka – Livonijos ordinu.
Daugiau – žodyne.

---

1260 07 13 žemaičių laimėtos kautynės prieš jungtinę Kryžiuočių ir Livonijos ordinų, danų ir švedų pulkų kariuomenę. Mūšis įvyko kuršių žemėje prie Durbės ežero (dabartinė Latvija, Liepojos apylinkės). Šis mūšis buvo didžiausias XIII a. lietuvių laimėjimas karuose su kryžiuočiais. Iki 8 dešimtmečio vidurio buvo sustabdytas Vakarų Europos feodalų veržimasis į rytus. Pabaltijyje pasikeitė politinė situacija. Galutinai žlugo Livonijos ordino mėginimai užgrobti Žemaitiją. Po Durbės mūšio Livonijos ordinas iš Duobės (Livonijoje) ir Jurgenburgo pilių išvedė savo įgulas, pavergtose žemėse sukilo kuršiai, žiemgaliai, estai, prasidėjo Didysis prūsų sukilimas. 1261 Mindaugas oficialiai atsisakė krikščionybės, nutraukė taiką su Livonijos ordinu ir ėmė kariauti su vokiečių riteriais.
Daugiau – žodyne.

1260-1274 visą kraštą apėmęs prūsų sukilimas. Sukilti paskatino žemaičių pergalė Durbės mūšyje (1260). Išsirinkę savo vadus: sambiai – Glandą, natangai – Herkų Mantą, varmiai – Glapą, pagudėnai – Auktumą, bartai – Divonį 1260 09 20 vienu metu (išskyrus Kulmo sritį) pradėjo sukilimą. Vyriausiuoju vadu tapo H. Mantas. Nuo 1265 sukilėlių jėgos seko, dalis prūsų vitingų perėjo į Ordino pusę. Ordinas, sulaukęs paramos iš V. Europos, 1272 perėjo į puolimą. 1273 žuvo Mantas. Galiausiai 1274 sukilimas buvo nuslopintas. Iki 1295 net 4 kartus prūsai vėl bandė sukilti, tačiau nesėkmingai.

---

Pilėnų pilies vieta nenustatyta. Ji tapatinama su Punios piliakalnio pilimi, tačiau labiau tikėtina, kad ji buvo prie Nemuno žemupio. Šaltiniuose minimas garsusis Pilėnų gynimas prasidėjo 1336 02 24. Kryžiuočiai ir jų talkininkai, vadovaujami Ordino didžiojo magistro Dytricho fon Altenburgo, apsupo Pilėnus. Pasak kryžiuočių kronikų, pilyje buvo 4000 žmonių (deja, tai mažai tikėtina), vadovaujamų Margirio. Kilus gaisrui ir dėl priešo persvaros nebegalėdami atsiginti, gynėjai, pasak vokiečių kronikininkų, nusižudė.

---

mūšis, įvykęs 1348 02 02 prie Strėvos upės (spėjama, kad netoli Žiežmarių) tarp Lietuvos ir Kryžiuočių ordino. 800 karių Ordino kariuomenei vadovavo didysis maršalas Zygfrydas fon Dahenfeldas. Ji 1348 01 24 įsiveržė į Aukštaitiją ir ją nuniokojo. Grįžtančius iš žygio kryžiuočius ir jų talkininkus puolė Lietuvos kariuomenė (manoma, kad jai vadovavo didžiojo kunigaikščio brolis Narimantas). Pasak kryžiuočių kronikų, kryžiuočiai staigiu kontrpuolimu privertė Lietuvos kariuomenę trauktis per užšalusią Strėvą. Daug lietuvių (tarp jų ir Narimantas) žuvo. Mūšio baigtis pagerino Ordino padėtį po 1345 m. pralaimėto žygio į Lietuvą.

pilis įkurta Nemuno ir Neries santakoje. Pirmoji mūrinė pilis, pastatyta XIII a. antroje pusėje. Ją sudarė 0,5 ha kiemas, kurį juosė 2 m storio ir 12-13 m aukščio gynybine siena. 1362, ginant Vaidoto įgulai, pilį sugriovė kryžiuočiai. Antroji pilis buvo pastatyta iki 1368. Po Žalgirio mūšio Kauno pilies karinė reikšmė sumažėjo. XVIII a. ji buvo apleista. 1970-1974 pilies griuvėsiai konservuoti ir iš dalies restauruoti. Pietrytiniame jos bokšte 1964 įrengtas muziejus.

1363 LDK ir Aukso ordos kariuomenių mūšis prie Mėlynųjų Vandenų upės (veikiausiai prie dabartinės Siniuchos, pietinio Bugo kairiojo intako). LDK kariuomenei vadovavo Algirdas. Aukso ordos pajėgos buvo sumuštos, o jos valdos iki Baltosios pakrantės (tarp Dniepro žemupio ir pietinio Bugo žiočių) nuniokotos. Manoma, kad Baltoji pakrantė tapo priklausoma nuo LDK. Išvaduotą Podolę Algirdas atidavė valdyti Karijotaičiams, o Kijevą – savo sūnui Vladimirui. Tai buvo pirmas stiprus smūgis, kurį mongolai-totoriai patyrė Rytų Europoje. LDK valdos pasiekė tarptautinės prekybos pietų kelią iš Centrinės Europos per Podolę į Genujos kolonijas šiaurinėje Juodosios jūros pakrantėje.

mūšis tarp LDK ir Kryžiuočių ordino 1370 02 18. Algirdo ir Kęstučio vedama LDK kariuomenė 1370 02 17 užėmė Rūdavos pilį (18 km į šiaurę nuo dabartinio Kaliningrado), o kitą dieną susikovė su priartėjusiais kryžiuočiais. Didžiojo magistro Vinricho fon Kniprodės vedama kariuomenė nugalėjo lietuvius. Pasak kronikininkų, lietuvių žuvo nuo 1 iki 3,5 tūkst., o kryžiuočių – apie 176-300. Tarp jų buvo 26 riteriai, 2 komtūrai ir didysis Ordino maršalas H. fon Šindekopfas. Manoma, kad lietuvių nuostoliai perdėti: Kęstutis tais pat metais vėl žygiavo į Prūsiją. Kai kurie istorikai, motyvuodami tuo, kad kryžiuočių kronikos nutylėjo mūšio eigą ir kad jame žuvo žymūs Ordino vadai, teigia, kad mūšį laimėjo LDK kariuomenė.

---

1385 08 14 dinastinės sąjungos sutartis tarp LDK ir Lenkijos. Sudaryta Krėvoje (dabartinė Baltarusija, Smurgainių raj.). Lenkijos vardu sudarė oficiali karalystės delegacija, LDK vardu – Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila. Savo antspaudus pridėjo Jogailos broliai Skirgaila, Kaributas, Lengvenis ir pusbrolis Vytautas. Jogaila patvirtino pasižadėjimus: vedęs Lenkijos karalaitę Jadvygą ir tapęs Lenkijos karaliumi, su broliais ir valdiniais pasikrikštyti katalikų apeigomis; sumokėti buvusiam Jadvygos sužadėtiniui Austrijos sosto įpėdiniui kunigaikščiui Vilhelmui Habsburgui 200 000 florinų už sužadėtuvių nutraukimą; grąžinti Lenkijai belaisvius ir atgauti jos prarastas žemes; prijungti Lietuvos ir Rusios žemes prie Lenkijos karalystės. Sudaryti Krėvos sutartį su Lenkija LDK labiausiai skatino bendra kova su kryžiuočiais. Lenkijos ponai, pasinaudodami Krėvos sutartimi, norėjo likviduoti LDK suverenumą ir valstybingumą, paversti LDK Lenkijos karalystės provincija. Krėvos sutartis sudarė sąlygas abiejų valstybių politiniam ir socialiniam ekonominiam suartėjimui, įgalino suvienyti LDK ir Lenkijos karines jėgas prieš Kryžiuočių ordiną. Krėvos sutartis turėjo ir neigiamų Lietuvai padarinių. Nors LDK liko atskira nuo Lenkijos valstybė, susieta su ja tik asmenine unija, tačiau Krėvos sutartis teikė Lenkijos feodalams galimybę LDK laikyti Lenkijos dalimi, kelti naujus žemių inkorporavimo arba visiško LDK ir Lenkijos integravimo į vieną valstybę projektus.

vienos dinastijos valdoma valstybių sąjunga (pvz., jau XIV a. lenkų bajorija tikėjosi sudaryti D su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste).

---

1392 08 04 Astravo dvare, netoli Lydos, sudaryta sutartis tarp Jogailos ir Vytauto. Šia sutartimi buvo baigtos tarpusavio kovos. Vytautas susigrąžino Trakų kunigaikštystę ir kitas tėvo Kęstučio žemes, gavo teisę Jogailos vardu valdyti visą LDK su sostine Vilniumi ir tituluotis Lietuvos kunigaikščiu. Vytautas oficialiai pasiskelbė Jogailos vasalu. Po Vytauto mirties pagal šią sutartį jo valdomos žemės turėjo atitekti Lenkijos karaliui.

---

LDK ir Aukso ordos kariuomenių mūšis, įvykęs 1399 08 12 prie Vorsklos (Dnepro kairysis intakas, apie 350 km į pietus nuo Kijevo). Vytauto surengtas žygis prieš Aukso ordą buvo paskelbtas kryžiaus žygiu. Mūšio pradžioje, kai kovėsi tik Aukso ordos kariuomenės avangardas, vadovaujamas Edigėjaus, persvarą turėjo LDK. Įsijungus pagrindinėms Aukso ordos pajėgoms, LDK kariuomenė buvo apsupta ir sutriuškinta. Žuvo daug žymių vadų, Algirdo ir Karijoto sūnų, sritinių LDK kunigaikščių. Mongolai-totoriai nusiaubė LDK žemę iki Lucko, o iš Kijevo paėmė išpirką. Nepaisant pralaimėjimo, LDK išlaikė savo valdžioje Juodosios jūros pakrantes.
Daugiau – žodyne.

1401 metų LDK ir Lenkijos sutartis. Lenkija patvirtino LDK savarankiškumą, Vytautą pripažino Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Po Vytauto mirties LDK turėjo būti valdoma Jogailos arba jo įpėdinio Lenkijos karaliaus. Lenkijos ponai po Jogailos mirties negalėjo rinkti karaliaus be Vytauto ir LDK didikų bei bajorų pritarimo. Jogaila formaliai ir toliau liko vyriausiuoju Lietuvos kunigaikščiu. 1401 m. susitarimai nesukūrė naujos situacijos, jų dokumentais buvo tik juridiškai įforminti nuo 1398 m. egzistavę santykiai. Nauja buvo tai, kad 1401 m. LDK greta valdovo oficialiai atstovavo ir bajorai, savo vardu paskelbę valstybinį aktą.

(Griunvaldo mūšis, Tanenbergo mūšis), istorinės reikšmės LDK ir Lenkijos kariuomenių mūšis su Kryžiuočių ordino kariuomene. Įvyko 1410 07 15 Kryžiuočių ordino valdose, prie Žalgirio (lenkiškai „Grunwald“, vokiškai „Grünwald“) ir Tanenbergo (lenkiškai „Stębark“) kaimo (dabartinė Lenkija, Olštino vaivadija; apie 80 km į pietryčius nuo Malborko). Nugalėjo jungtinė Vytauto ir Jogailos vadovaujama kariuomenė. Po Žalgirio mūšio prasidėjo Kryžiuočių ordino smukimas ir baigėsi apie 200 metų trukę Lietuvos puldinėjimai. Žalgirio pergalė pakėlė LDK ir Lenkijos tarptautinį autoritetą ir sustiprino jų galią.
Daugiau – žodyne.

LDK ir Lenkijos sutartis su Kryžiuočių ordinu po 1409-1410 karo, 1411 02 01 pasirašyta Torūnėje. LDK atgavo Žemaitiją (iki Jogailos ir Vytauto gyvos galvos), perleistą ordinui 1398 Salyno ir 1404 Racionžo sutartimis. Lenkija atgavo Dobrynę. Kryžiuočių ordinas turėjo Lenkijai sumokėti 100 000 kapų Prahos grašių. Abiejų pusių pirkliams suteikta susisiekimo ir prekybos laisvė. Po T sustabdyta Ordino ekspansija į LDK bei Lenkijos žemes.

---

1413 10 02 LDK ir Lenkijos susitarimas. Buvo surašyti 3 aktai: Jogailos ir Vytauto, Lietuvos didikų ir Lenkijos ponų. Jogailos ir Vytauto susitarimu nuspręsta, kad po Vytauto mirties Lietuvos didysis kunigaikštis, o po Jogailos mirties ir Lenkijos karalius bus renkami su Lietuvos didikų žinia. Lenkijos pavyzdžiu LDK įvestas naujas administracinis suskirstymas ir pareigybės (vaivados, kaštelionai). Vytauto parinktoms 47 lietuvių bajorų šeimoms buvo suteikti lenkų ponų herbai. Šiuo susitarimu abi valstybės pademonstravo vienybę, kai nesėkmingai pasibaigė 1413 Šv. Romos imperijos legato B. Makros derybos su Jogaila ir Vytautu dėl LDK ir Kryžiuočių ordino sienų. Horoldės unija pabrėžė Lietuvos katalikiškumą ir ordino pretenzijų į Žemaitiją nepagrįstumą.

1422 09 27 LDK ir Lenkijos sutartis su Kryžiuočių ordinu. Sudaryta LDK ir Lenkijos kariuomenių stovykloje prie Melno ežero. Kryžiuočių ordinas galutinai atsisakė Užnemunės (Sūduvos) ir Žemaitijos. Ordinui liko Nemuno žiotys ir Klaipėda, o Lietuvai buvo pripažintas pajūrio ruožas nuo Palangos iki Šventosios. Taip Lietuva atgavo Baltijos pajūrį, o Ordinas buvo perskirtas į dvi valdas. Melno taika anuliavo visas ankstesnes sutartis su Ordinu. Pirmą kartą Ordinas buvo priverstas atsisakyti visų teritorinių, politinių ir kitokių pretenzijų Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje.

(apie 1370-1452 02 10), Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo ir jo antrosios žmonos Julijonos, Tverės kunigaikštytės, sūnus. 1430 m., po Vytauto mirties, LDK kunigaikščiai ir didikai paskelbė jį Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Gindamas LDK suverenumą, buvo sumanęs karūnuotis, tačiau Jogaila atšaukė brolio išrinkimą. Konfliktas virto karu. Remiamas Kryžiuočių ordino, imperatoriaus Zigmanto, Moldavijos valdovo, Didžiosios ordos totorių ir Rusios kunigaikščių, Švitrigaila atrėmė lenkų bandymus užimti Volynę, panaikinti LDK savarankiškumą. Tačiau lenkams apkaltinus jį stačiatikybės Lietuvoje platinimu, 1432 m. buvo sukurstytas sąmokslas ir Švitrigaila pabėgo į Polocką, o didžiuoju kunigaikščiu tapo Žygimantas Kęstutaitis. LDK prasidėjo vidaus karas. Lemiamame Pabaisko mūšyje (1435 m.) Švitrigailos ir Livonijos ordino kariuomenė buvo sumušta. Švitrigaila neteko valdžios daugelyje rusų žemių ir 1437 m. pasidavė Lenkijai. 1440 m. žuvus Žygimantui, Švitrigaila tapo LDK didžiojo kunigaikščio Kazimiero vietininku Lucke. Palaidotas Vilniaus katedroje.

(Šventosios, Ukmergės mūšis), 1435 09 01 įvykęs mūšis tarp pretendentų į Lietuvos didžiojo kunigaikščio sostą Žygimanto Kęstutaičio ir Švitrigailos kariuomenių (manoma, kad abi turėjo po maždaug 15 000 žmonių). Įvyko prie Žirnajų ežero ir iš jo ištekančio Žirnajos upelio (apie 10 km į pietus nuo Ukmergės). Švitrigailos kariuomenę sudarė daugiausia jo šalininkai iš LDK rytų žemių, jį rėmė Livonijos ordino karių dalys. Žygimanto kariuomenė buvo sudaryta daugiausia iš LDK gyventojų, ją rėmė karių dalis iš Lenkijos (vadas Jokūbas Kobilinskis), kurios ponai stojo prieš griežtą LDK savarankiškumo gynėją Švitrigailą. Auštant Švitrigailos pajėgos nuo vakarinės ežero pusės ėmė trauktis Ukmergės link. Pastebėjusi šį manevrą, Žygimanto kariuomenė, stovėjusi kitoje ežero pusėje, įsiveržė į Švitrigailos kariuomenės vidurį, suskaldė ją į dvi dalis ir sumušė. Ordino magistras Frankė Kerskorlas žuvo, Švitrigaila pabėgo į Polocką. 42 kunigaikščiai, Švitrigailos šalininkai, pateko į nelaisvę. Mūšiu iš esmės baigėsi vidaus karas, prasidėjęs 1432 m., Žygimanto šalininkams pašalinus Švitrigailą iš didžiojo kunigaikščio sosto. Buvo suduotas smarkus smūgis Livonijos ordinui.

Privilegija, suteikta 1447 05 05 LDK bajorams, katalikų dvasininkams ir miestiečiams už LDK ponų sutikimą, kad didysis kunigaikštis Kazimieras priimtų Lenkijos karaliaus vainiką. Šiuo aktu Kazimieras pažadėjo išlaikyti tokias LDK sienas, kokios buvo Vytauto laikais. Didysis kunigaikštis įsipareigojo valstybines pareigas skirti tik vietos bajorams, teikti jiems pirmenybę skiriant dvasininkus į vakuojančias vietas. Ši privilegijos nuostata turėjo apsaugoti nuo galimo Lenkijos bajorijos kišimosi į Lietuvos valstybės vidaus gyvenimą. Pažadėta nesuimti bajoro be teismo, leisti laisvai išvykti į užsienį. Didysis kunigaikštis atsisakė prievolių, kurias jam iki tol atlikdavo bajorų valstiečiai, išskyrus pilių statymą. Pažadėta nepriimti į didžiojo kunigaikščio žemes pabėgusių bajorų žmonių, o bajorams drausta priimti didžiojo kunigaikščio valstiečius-bėglius. Bajorams leista teisti savo valstiečius. Pirmą kartą garantuotos LDK miestiečių luominės teisės. Privilegija dar kartą išplėtė LDK bajorų ekonomines ir socialines teises, suvaržė (finansiškai ir politiškai apribojo) didžiojo kunigaikščio valdžią. Nuo Vytauto laikų dalindami bajorams didžiojo kunigaikščio domeno žemes ir jose gyvenusius valstiečius, Lietuvos valdovai darėsi ekonomiškai ir politiškai vis labiau priklausomi nuo bajorų luomo.

Privilegija pasirašyta Aleksandrui tapus didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu. Dokumentas nustatė iš esmės naujus didžiojo kunigaikščio ir LDK Ponų tarybos santykius, dar labiau apribodama valdovo valdžią. Aleksandras pakartojo ir patvirtino visas anksčiau didžiųjų kunigaikščių suteiktas LDK bajorams teises ir privilegijas bei jas išplėtė. Ponų taryba nuo šiol galėjo kontroliuoti ir tvarkyti valstybės finansus, ginti bajorus už kitokios nei valdovo nuomonės išsakymą. Monarchas įsipareigojo tik su ponų tarybos žinia skirstyti valstybines pareigybes, turtus, vykdyti užsienio politiką, keisti ankstesnius kartu priimtus nutarimus.

indoeuropietiškos kilmės tautų ar genčių, kalbančių ar kalbėjusių giminingomis kalbomis ir tarmėmis, sudarančiomis atskirą indoeuropiečių kalbų šeimos atšaką, grupė. Pirmasis neabejotinai įvardijęs Vakarų B gentis buvo P. K. Tacitas. Veikale „Apie germanų kilmę ir papročius“ (apie 98 m.) jis rašė: „Dešiniajame savo krante Svebų jūra skalauja aisčių gentis (aestiorum gentes)“. B gyvena arba gyveno Baltijos jūros pietrytinėje ir rytinėje pakrantėje. Jų tautų ir genčių grupę sudarė lietuviai, latviai, prūsai (išnyko XVII-XVIII a. sandūroje), kuršiai (išnyko XVI a.), žiemgaliai (išnyko XIV a.), sėliai (išnyko XIV a.), jotvingiai ir skalviai (išnyko XIII-XIV a.). I t-mečio vid. Europoje prasidėjus tautų kraustymuisi, į senąją B teritoriją įsiveržė slavai. Skiriami rytų B (lietuviai, žemaičiai, žiemgaliai, sėliai, latgaliai) ir vakarų B (prūsai, jotvingiai, kuršiai). Gyvosios B kalbos – lietuvių ir latvių – išsiskyrė ne anksčiau kaip VII amžiuje. B terminą 1845 pasiūlė vokiečių kalbininkas Georgas Neselmanas.

(LDK), XIII-XVIII a. gyvavusi valstybė. LDK priklausė lietuvių (išskyrus Mažosios Lietuvos), baltarusių, dauguma ukrainiečių ir vakarinių rusų žemių. 1569 m. LDK sudarė Liublino uniją su Lenkija ir susijungė su ja į federacinę Respublikos valstybę. Nors išlaikiusi savarankiškumą, LDK turėjo taikytis prie stipresnės Lenkijos. Silpnėjo valdovo valdžia, stiprėjo bajorų įtaka valstybės valdyme. XVII-XVIII a. smuko LDK ir Lenkijos politinė galia, ekonominė padėtis. Valstybėje įsigalėjo anarchija. Vyko karai su Švedija, Rusija, Turkija. Po III respublikos padalijimo 1795 m. LDK valstybė nustojo egzistuoti. Didžioji LDK dalis atiteko Rusijai, Užnemunė – Prūsijai.

Daugiau – žodyne.

(gr. dynasteia – valdžia, viešpatavimas), tos pačios giminės monarchai, paveldėjimo keliu perimantys valdžią ar turto paveldėtojai (pramonininkų ar pirklių), iš vieno protėvio kilusi valdovų eilė.

monarchinių valstybių arba Bažnyčių sąjunga. Valstybių unija gali būti realioji ir asmeninė. (kt. personalinė) Realioji unija sudaroma sutartimi ar stipresnės valstybės aktu, tarptautiniuose santykiuose šią uniją sudarančios valstybės dalyvauja kaip viena valstybė. Asmeninė unija sudaroma, kai tas pats asmuo tampa kelių valstybių monarchu. Asmenine unija susijungusios valstybės išlaiko savo suverenitetą.

vienos dinastijos valdoma valstybių sąjunga (pvz., jau XIV a. lenkų bajorija tikėjosi sudaryti D su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste).

(lot. privilegium), išimtinė teisė arba lengvata, suteikiama asmeniui, organizacijai, luomui; kadaise privilegija buvo vadinamas ir raštas, kuriuo ta teisė suteikta.

(lot. bulla – burbulas, antspaudas), popiežiaus kanceliarijoje paruoštas ir antspauduotas, iškilmingos formos dokumentas, kuriuo fiksuojami svarbūs popiežiaus leidžiami teisės aktai.

XV a. I pusės-XVI a. LDK centrinės valdžios organas, kartu su Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu valdęs kraštą. Nuo XV a. II pusės ji tapo faktine LDK vyriausybe. Pradžioje P vykdė kai kurias administracines ir kartu su didžiuoju kunigaikščiu įstatymų leidimo funkcijas. Jam mirus, vykdė daugumą jo funkcijų, rinkdavo naują didįjį kunigaikštį. P kompetenciją praplėtė ir teisiškai įformino 1492 m. Aleksandro privilegija. Pagal šią privilegiją didysis kunigaikštis privalėjo su P derinti krašto vidaus ir užsienio politiką. 1506 m. Žygimanto Senojo privilegija nustatė, kad be P žinios negalima priimti naujų ir keisti senų įstatymų. P sudėtis kito. Jos nariais buvo vyskupai, Vilniaus ir Trakų vaivados, kaštelionai, Žemaitijos seniūnas, kancleriai, didieji etmonai. Apie 1529 m. P buvo nuo 35 iki 50 žmonių. P nariai pareigas ėjo iki mirties. Pagal Liublino unijos (1569) nuostatus LDK P ir Lenkijos senatas buvo sujungti į Lenkijos ir Lietuvos valstybės senatą. Neoficialiai P veikė iki XVII a. vidurio.

privilegijuota socialinė grupė Bulgarijoje, Moldavijoje, Rusijoje ir LDK. Rytų slavų atitikmuo riterio ar šlėktos sampratai. Lietuvoje kaip luomas baigė formuotis XVI a. pr. Pagrindinė B pareiga buvo karinė tarnyba visuotinio šaukimo principu. Teoriškai visi luomo atstovai buvo lygūs, tačiau pagal turtą, socialinį prestižą ir valdžios apimtį skyrėsi. Skiriami didikai (neformali luomo viršūnė), turtingi, vidutiniai, smulkūs B ir plikbajoriai (neturintys žemės). Priklausomybės bajorijai kriterijai nusistovėjo XV a. (Horodlės akte): kilmė, taip pat žemės turėjimas. XVI-XVIII a. Abiejų Tautų Respublikoje sudarė 6-10 proc. gyventojų.

XIV pab.-XVIII a. įtakingiausia LDK didžiūnų grupė. Iš pradžių jais buvo vadinami tik didžiūnai, kilę iš bajorų, bet nuo XVI a. ši sąvoka taikyta ir išlikusiems žymesniems kunigaikščiams. Nuo XV a. pradžios ponai įgijo kur kas didesnę įtaką nei sritinis kunigaikštis. XV a. įkurta Ponų taryba.

(lenk. szlachta), Lenkijos ir Lietuvos bajorų luomas; Lietuvos bajorai ėmė vadintis šlėktomis po 1413 m. Horodlės unijos, kai gavo Lenkijos bajorų herbus.

iš Krymo kilusi tiurkų tauta. Į LDK karaimai atkeliavo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto laikais, apie 1392–1397.

Daugiau – žodyne, VLE.

tiurkų ir mongolų genčių grupės istorinis pavadinimas. Gyvena daugiausia Rusijos Federacijoje.  Lietuvoje apsigyveno XIII-XIV a., to meto LDK valdovams palaikant glaudžius ryšius su Aukso Orda. Aukso Ordos gyventojai ir buvo pradėti vadinti totoriais.

Daugiau – žodyne, Vikipedijoje, VLE

etninės grupės, kilusios iš sen. semitų genčių. Manoma, kad pirmieji žydai Lietuvoje apsigyveno dar XII a. Jie telkėsi miestuose. Ten vertėsi prekyba ir amatais, skolino pinigus už palūkanas.

Daugiau – žodyne, VLE

Lietuvos didysis kunigaikštis (nuo 1236), Lietuvos karalius (1253-1263). Pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose minimas 1219 m. kaip vienas iš penkių vyriausių Lietuvos kunigaikščių, kurie sudarė sutartį su Haliču-Volyne. Pradinės Mindaugo valdos (domenas) apėmė, manoma, Pietų Lietuvą. Siekdamas valdžios, Mindaugas kitus kunigaikščius vertė savo vasalais. Mindaugo valdžią pripažino Nalšios, Deltuvos, Upytės, Neries žemės, dalis žemaičių. Jo politinėje įtakoje buvo Sūduva, Nadruva, Skalva. Kaip visos Lietuvos valdovas pirmą kartą minimas 1236 m. Eiliuotoje Livonijos kronikoje. Prie Lietuvos prijungė Juodosios Rusios žemes. Malšino brolėnų Tautvilo ir Edivydo bei jų dėdės Vykinto maištą. 1250 ar 1251 m. priėmė katalikybę ir 1253 m. karūnavosi Lietuvos karaliumi. Po 1260 m. Durbės mūšio Mindaugas nutraukė taiką su Livonijos ordinu, rėmė prūsus jų Didžiojo sukilimo metu. 1263 m. jo buvęs bendražygis Treniota ir Nalšios kunigaikštis Daumantas nužudė Mindaugą ir jo sūnus Ruklį ir Rupeikį.

Didžiojo prūsų sukilimo vadas (mirė 1273 m.). Kilęs iš notangų genties, jaunystę praleido įkaitu kryžiuočių nelaisvėje. Magdeburge išėjo riterio mokslus. 1260 m., prasidėjus sukilimui, išrinktas Notangos vadu. 1261 01 21 sumušė kryžiuočius ties Pokarvių kaimu, 1262 m. vadovavo Marienburgo apgulai, 1263 m. užėmė Kulmą, o Liubavo žemėje sutriuškino persekiojusią ordino kariuomenę. Jo pergalių dėka didžioji Prūsijos dalis išsivadavo iš Kryžiuočių ordino valdžios. Sukilimui pralaimėjus, Herkus Mantas slapstėsi, tačiau ties Garbio kalnu buvo suimtas ir nužudytas.

(apie 1275-1341). Lietuvos didysis kunigaikštis (1316-1341). Titulavosi lietuvių ir rusų karaliumi, Žiemgalos kunigaikščiu. Popiežius pripažino jį lietuvių ir daugelio rusų karaliumi. Valdžią paveldėjo iš brolio Vytenio. Manoma, kad tėvas buvo Butvydas-Pukuveras.
Daugiau – žodyne.

Lietuvos didysis kunigaikštis, Gedimino sūnus (apie 1296-1377). 1345 su broliu Kęstučiu atėmė valdžią iš brolio Jaunučio ir tapo didžiuoju kunigaikščiu (1345-1377). Daugiausia dėmesio skyrė rytų politikai. 1363, sumušęs totorių kariuomenę prie Mėlynųjų Vandenų, užėmė Kijevą ir Podolę. Talkindamas Tverės kunigaikščiui Mykolui, 1368, 1370 ir 1372 surengė karinius žygius prieš Maskvą. Stengėsi įkurdinti Lietuvoje stačiatikių bažnyčios centrą. A valdant, kryžiuočiai įvykdė apie 100 žygių į Lietuvą, o lietuviai – apie 40 atsakomųjų žygių. 1377 pagonišku papročiu A kūnas buvo sudegintas giraitėje Maišiagalos apylinkėse. A buvo du kartus vedęs. Pirmoji žmona – Vitebsko kunigaikštytė Marija. Po jos mirties vedė Tverės kunigaikštytę Julijoną. Garsiausi sūnūs – Jogaila, Skirgaila, Švitrigaila, Andrius.
Daugiau – žodyne.

(gimė apie 1300, nužudytas 1382 08 Krėvoje), Trakų ir Žemaitijos kunigaikštis, Lietuvos didysis kunigaikštis. 1345 m. su broliu Algirdu pašalino iš sosto brolį Jaunutį ir lygiomis teisėmis valdė Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Atrėmė daugiau nei 710 Kryžiuočių ordino ir apie 30 Livonijos ordino žygių į Lietuvą; pastatydino atsparos pilis prie Nemuno. Kartu su Algirdu surengė apie 40 žygių į Kryžiuočių ordino valdas. Per 1361 m. žygį Įsručio apylinkėse pateko į nelaisvę, bet pabėgo iš Marienburgo pilies. 1382 m. Jurbarko apylinkėse pirmą kartą panaudojo artileriją. Dalyvavo ir Algirdo žygiuose į Maskvą, o broliui Liubartui padėjo kovoti su Lenkija dėl Voluinės ir Haličo. Po Algirdo mirties Lietuvą valdė kartu su Algirdo sūnumi Jogaila, jį pripažinęs didžiuoju kunigaikščiu. Tačiau 1381 m. rugsėjį, sužinojęs apie slaptą Jogailos sutartį su Kryžiuočių ordinu, pašalino Jogailą iš sosto. Derybų metu Kęstutis buvo suimtas, įkalintas Krėvos pilyje ir 1382 m. nužudytas. Pagonišku papročiu jo kūnas sudegintas Šventaragio slėnyje Vilniuje. Su dviem žmonomis turėjo šešis sūnus. Garsiausi antrosios žmonos Birutės vaikai Vytautas ir Žygimantas.

(Vladislovas II Jogaila; g. apie 1351 Lietuvos didysis kunigaikštis (1377-1381 ir 1382-1392), Lenkijos karalius (1386-1434). Algirdo sūnus. Jogailaičių dinastijos Lenkijoje pradininkas. Algirdas prieš mirtį (1377) paskyrė savo įpėdiniu, 1377-1381 valdė su Kęstučiu. 1386 02 15 pasikrikštijo Vladislovo vardu, 1386 02 18 vedė Jadvygą ir 1386 03 14 buvo karūnuotas Lenkijos karaliumi. 1387 pradėjo Lietuvos krikštą. Įkūrė Vilniaus vyskupiją. Bajorams suteikė privilegijų, Vilniaus miestiečiams – savivaldą. 1392 J Astravo sutartimi grąžino Vytautui Trakų kunigaikštystę ir paskyrė jį vietininku Lietuvoje. 1401 - Radomo sutartimi į patvirtino Vytautui Lietuvos didžiojo kunigaikščio valdžią iki gyvos galvos. 1410 Žalgirio mūšyje buvo nominalus vyriausiasis kariuomenės vadas. 1413 10 02 Horodlės sutartimi pripažino LDK teisę ir po Vytauto mirties turėti atskirą didįjį kunigaikštį, išrinktą su Lenkijos karaliaus žinia. 1411-1422 su Vytautu karinėmis ir diplomatinėmis priemonėmis kovojo dėl kryžiuočių užgrobtų LDK ir Lenkijos žemių. 1429 Lucko suvažiavime parėmė Vytauto karūnavimą, vėliau tam priešinosi. Po Vytauto mirties didžiuoju kunigaikščiu paskyrė Švitrigailą. Valdydamas Lenkiją, į privilegijomis patvirtino ir plėtė šlėktų teises, įsipareigojo nesuteikti tarnybų svetimšaliams. 1432 Gardino sutartimi Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu patvirtino Žygimantą Kęstutaitį.
Daugiau – žodyne.

(apie 1350-1430 10 27), Lietuvos didysis kunigaikštis (1392-1430). Per 1381-1382 metų Kęstučio kovą su Jogaila rėmė tėvą Kęstutį. Pagal 1392 m. Astravos sutartį Jogaila pripažino jį Trakų kunigaikščiu ir savo vietininku visoje LDK. Užvaldęs LDK, Vytautas ėmė tituluotis didžiuoju kunigaikščiu. Atrėmė 1392-1396 m. kryžiuočių puolimus, pašalino sritinius kunigaikščius iš pietų LDK. Į jų vietą paskyrė sau paklusnius vietininkus. 1395 m. prie LDK prijungė Smolenską. Siekdamas Kryžiuočių ordino paramos, 1398 m. Salyno sutartimi perleido kryžiuočiams Žemaitiją. 1399 m. pralaimėjo mongolams-totoriams Vorsklos mūšyje. 1401 m. Vilniaus-Radomo sutartimi pripažino Jogailos viršenybę, o šis Vytautui oficialiai suteikė didžiojo kunigaikščio titulą. 1404 m. politiniai sumetimai privertė vėl atiduoti Žemaitiją Kryžiuočių ordinui (Racionžo sutartis). 1404 m. prie LDK vėl prijungė Smolenską. Užsitikrinęs Lenkijos paramą, Vytautas sukėlė žemaičius, kurie, 1409 m. išviję vokiečius, vėl susijungė su Lietuva. Dėl to kilo Lenkijos ir LDK karas su Kryžiuočių ordinu. 1410 m. Žalgirio mūšyje palaužta Kryžiuočių ordino galia. 1411 m. Torūnės taikos sutartimi Žemaitija pripažinta Vytautui iki jo gyvos galvos. 1413 m. Horodlės susitarimu Vytauto įpėdiniams nustatyta pastovi didžiojo kunigaikščio institucija. 1413-1421 m. Vytauto ir Jogailos pastangomis buvo krikštijami žemaičiai. Melno taikos (1422 m.) sąlygomis kryžiuočiai galutinai atsisakė Žemaitijos. Ji tapo LDK dalimi. 1429 Vidurio ir Rytų Europos valdovų Lucko suvažiavime iškelta mintis vainikuoti Vytautą Lietuvos karaliumi. Į Vilniuje 1430 m. numatytas vainikavimo iškilmes atvyko Jogaila, bet Vytautas staiga mirė. Vytautas stiprino didžiojo kunigaikščio valdžią ir LDK karinę galią. Socialinių-ekonominių priemonių dėka susikūrė ekonomiškai stiprių žemvaldžių sluoksnis. Stengėsi sukurti atskirą Lietuvos bažnytinę provinciją, bet nepavyko. Suorganizavo didelę didžiojo kunigaikščio raštinę. Jam valdant, raštija tapo neatskiriama politinės, administracinės ir teisinės veiklos dalimi. Vokiečių kalba 1390 m. kryžiuočiams jo parašytas memorialas tapo „Lietuvos didžiųjų kunigaikščių metraščio“ pagrindu. Rėmė pirmąją žinomą parapinę mokyklą (1409 m. Trakuose). Vytautui valdant, Lietuva įgijo galimybę sparčiau perimti Europos kultūros vertybes.
Daugiau – žodyne.

Gediminaičių dinastijos atšaka, iš Lietuvos kilusi LDK, Lenkijos, Vengrijos, Čekijos valdančioji dinastija. Pradininkas Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Jogaila.

Lietuvą 1377-1392, 1440-1572 valdė: Jogaila 1377-1381,1382-1392, Kazimieras Jogailaitis 1490-1492, Aleksandras Jogailaitis 1492-1506, Žygimantas Senasis 1509-1548, Žygimantas Augustas 1548-1572.
Lenkiją 1386-1572 valdė: Jogaila 1386-1434, Vladislovas Varnietis 1434-1444, Kazimieras Jogailaitis 1447-1492, Jonas Albrechtas 1492-1501, Aleksandras Jogailaitis 1501-1506, Žygimantas Senasis 1506-1548, Žygimantas Augustas 1548-1572.
Vengrijoje 1440-1444, 1490-1526 valdė: Vladislovas Varnietis (Ulaszlo I) 1440-1444, Vladislovas II Jogaila (Vladislovo Varniečio sūnėnas) 1490-1516.
Čekijoje Vladislovas II Jogaila (Ulaszlo II) valdė 1471-1516. Jo sūnus Liudvikas II Vengriją ir Čekiją valdė 1516-1526.