Gediminas

(apie 1275-1341). Lietuvos didysis kunigaikštis (1316-1341). Titulavosi lietuvių ir rusų karaliumi, Žiemgalos kunigaikščiu. Popiežius pripažino jį lietuvių ir daugelio rusų karaliumi. Valdžią paveldėjo iš brolio Vytenio.

Manoma, kad tėvas buvo Butvydas-Pukuveras. Turėjo septynis sūnus. Garsiausi – Algirdas ir Kęstutis. Valdant Gediminui, buvo įtvirtinta didžiojo kunigaikščio valdžia, sustiprinta valdymo sistema, suformuota didžiojo kunigaikščio taryba, į kurią buvo kviečiami sritiniai kunigaikščiai. Valstybės galios stiprinimas sudarė sąlygas plisti žemdirbystei, augti miestams, amatams ir prekybai kilti. Laiškuose Vakarų Europos miestams kvietė į Lietuvą atvykti amatininkus ir pirklius. Sustiprino Vilniaus pilį, įtvirtino šį miestą kaip LDK sostinę. Buvo tolerantiškas kitų tikybų žmonėms. Užsienio politikoje vyravo dvi svarbiausios kryptys: atremti kryžiuočių agresiją ir varžytis su vis stiprėjančia Maskvos didžiąja kunigaikštyste į rytus plečiant LDK teritoriją. Laiške popiežiui Jonui XII pareiškė norą krikštytis ir įvesti Lietuvoje krikščionybę, jeigu Ordinas nutrauks agresiją ir oficialiai bus pripažinta Lietuvos valstybė. 1324 m., atvykus popiežiaus pasiuntiniams, krikštytis atsisakė, motyvuodamas, kad Ordinas siekia pavergti Lietuvą. Sumanios diplomatijos dėka išvengė didelių mūšių su Aukso Orda. Prie LDK galutinai prijungė Pinską, Turovą, Minsko kunigaikštystę, Palenkę, Vitebską, Volynę. Į LDK politinę įtaką pateko Pskovas, Mozyrius, Kijevas. 1333 m. įkurdino vietininką Novgorode.