Durbės mūšis

1260 m. liepos 13 d. žemaičių laimėtos kautynės prieš jungtinę Kryžiuočių ir Livonijos ordinų, danų ir švedų pulkų kariuomenę. Mūšis įvyko kuršių žemėje prie Durbės ežero (dabartinė Latvija, Liepojos apylinkės). Ši pergalė sustabdė kryžiuočių veržimąsi į Žemaitiją, sukilo kai kurios baltų gentys, prasidėjo Didysis prūsų sukilimas.

Ordinams talkino Švedijos karalaičio Karolio vadovaujami danų daliniai ir švedų būrys bei popiežiaus paskatinti įvairių kraštų kryžininkai. Ordinų pusėje turėjo kautis pavergti Prūsijos ir Livonijos vietiniai gyventojai. Žemaičiai pajėgas sudarė apie 4000 karių. Kai kurių istorikų nuomone, žemaičiams vadovavo Treniota, o kariuomenę rėmė Mindaugas. Kryžiuočių ordinas apsaugojo savo valdas 1260m. birželį sudaręs taikos ir pagalbos sutartį su Mozūrijos kunigaikščiu Zemovitu. Jungtinei vokiečių kariuomenei iš Klaipėdos žygiuojant link Jurgenburgo Žemaitijos užkariauti, žemaičiai įsiveržė į Kuršą. Šiuo manevru jie supainiojo priešo planus ir atitraukė vokiečių kariuomenę į Kuršą. Mūšiui prasidėjus, kuršiai ir estai iš Ordinų kariuomenes pasitraukė. Kuršiai puolė vokiečius iš užnugario. Žemaičiai staigiai priešą apsupo ir sunaikino. Pasak „Eiliuotosios Livonijos kronikos“ ir Petro Dusburgiečio kronikos, žuvo 150 abiejų Ordinų riterių ir daug karių. Žuvo Livonijos ordino magistras Burghardas Hornhauzenas, maršalas Henrikas Botelis, Švedijos karalaitis Karolis su būriu. Durbės mūšis buvo didžiausias XIII a. lietuvių laimėjimas karuose su kryžiuočiais. Iki 8 dešimtmečio vidurio buvo sustabdytas Vakarų Europos feodalų veržimasis į rytus. Pabaltijyje pasikeitė politinė situacija. Galutinai žlugo Livonijos ordino mėginimai užgrobti Žemaitiją. Po mūšio Livonijos ordinas iš Duobės (Livonijoje) ir Jurgenburgo pilių išvedė savo įgulas, pavergtose žemėse sukilo kuršiai, žiemgaliai, estai, prasidėjo Didysis prūsų sukilimas. 1261 m. Mindaugas oficialiai atsisakė krikščionybės, nutraukė taiką su Livonijos ordinu ir ėmė kariauti su vokiečių riteriais.