Žydai

etninės grupės, kilusios iš sen. semitų genčių.

Manoma, kad pirmieji žydai Lietuvoje apsigyveno dar XII a. Jie telkėsi miestuose. Ten vertėsi prekyba ir amatais, skolino pinigus už palūkanas. XIV a. pabaigoje LDK žemėse žinomos organizuotos žydų bendruomenės (Breste, Gardine, Lucke ir Volynės Vladimire), pavaldžios didžiajam kunigaikščiui. 1388 ir 1399 m. Vytautas, atrodo, bus suteikęs žydams pirmąsias privilegijas. Jose aptarta teisinė, ekonominė, visuomeninė bei konfesinė žydų padėtis valstybėje, jų santykiai su krikščionimis. Žydams buvo suteikta teisė gyventi atskiromis bendruomenėmis ir tvarkytis autonomiškai. 1495 m. Aleksandras uždraudė žydams gyventi LDK, konfiskavo jų turtą, o pačius išvarė. Dauguma LDK žydų persikėlė į Lenkiją. Po aštuonerių metų, 1503 m., žydams buvo leista grįžti. 1507 ir 1514 m. Žygimantas Senasis patvirtino turėtąsias jų privilegijas.