Žalgirio mūšis

(Griunvaldo mūšis, Tanenbergo mūšis), istorinės reikšmės LDK ir Lenkijos kariuomenių mūšis su Kryžiuočių ordino kariuomene 1410 m. liepos 15 d.

Įvyko Kryžiuočių ordino teritorijoje, prie Žalgirio (lenkiškai „Grunwald“, vokiškai „Grünwald“) ir Tanenbergo (lenkiškai „Stębark“) kaimo (dabartinė Lenkija, Olštino vaivadija; apie 80 km į pietryčius nuo Malborko). Pasak lenkų istoriko Jano Dlugošo, LDK turėjo 40 vėliavų (pulkų), Lenkija – apie 50 vėliavų. Iš samdytos kariuomenės buvo Jano Žižkos čekų dalinys ir totorių būrys. Vyriausiasis jungtinės kariuomenės vadas – karalius Jogaila, mūšiui vadovavo Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas. Kryžiuočių ordino kariuomenės vadas buvo Ordino didysis magistras Ulrichas fon Jungingenas. Kryžiuočių kariuomenė buvo šiek tiek mažesnė. Jai padėjo apie 10 samdinių ir talkininkų vėliavų. Tiesioginis karo pretekstas – Vytauto parama 1409 sukilusiems žemaičiams prieš Kryžiuočių ordiną. Karo planas buvo sudarytas 1409 gruodį Breste. Jis numatė, kad abiejų valstybių kariuomenės susijungs prie Vyslos ir užims Kryžiuočių ordino sostinę Marienburgą. Tačiau už Drevencos upės laukė Kryžiuočių ordino kariuomenė ir sąjungininkai, nenorėdami toje vietoje kautis, pasuko Tanenbergo ir Žalgirio link. Liepos 15 d. rytą sąjungininkų kariuomenė jau laukė priešo puolimo. Didysis magistras, matydamas, kad sąjungininkų kariuomenė delsia, išvedė savo kariuomenę į mūšio lauką. Po Kryžiuočių ordino patrankų šūvių kariuomenės taip suartėjo, kad patrankos tapo nereikalingos. Iš sąjungininkų kariuomenės pirmieji puolė lietuviai. Mūšio laukas užėmė 4 km². Po valandos kautynių dauguma LDK karių pasitraukė Zėvaldo link, likusieji išvien su lenkais dar kovėsi 6 valandas. Pasitraukimo manevras leido Vytautui išsklaidyti priešo vėliavas. Grįžus į mūšį LDK karius besivijusiems kryžiuočiams, magistras pasiuntė į kovą visą rezervą – 16 vėliavų. Sąjungininkų padėtis tapo kritiška. Kryžiuočiai jau giedojo pergalės giesmę. Tada grįžo persitvarkiusios LDK vėliavos ir netikėtai puolė Kryžiuočių ordino kariuomenę. Į pavakarę Kryžiuočių ordino kariuomenė buvo sutriuškinta. Žuvo didysis Kryžiuočių ordino magistras Ulrichas fon Jungingenas, maršalas Frydrichas Valenrodas, didysis komtūras Konradas Lichtenšteinas, beveik visi komtūrai ir žymesnieji vokiečių riteriai, daugybė karių. Daug kryžiuočių ir jų talkininkų žuvo nuo persekiotojų, daug paimta į nelaisvę (tarp jų Mykolas Kiuchmeisteris – Kryžiuočių ordino maršalas, būsimasis didysis magistras). Patys kryžiuočiai nurodė, kad žuvo apie 18 tūkst. karių (manoma, kad duomenys perdėti). Po mūšio sąjungininkų kariuomenė Prūsijoje paėmė daug pilių ir miestų, po 10 dienų apgulė Marienburgą, tačiau po 2 mėnesių apgulties pasitraukė jo neužėmusi. Dėl to nepavyko išlaikyti užimtų pilių ir miestų. Vytauto kariuomenė buvo užėmusi dalį Prūsijos rytinių žemių (jas Vytautas vadino savo tėvonija; iš jų vėliau susidarė Mažosios Lietuvos sritis). Vytautas ir Jogaila tolimesnę kovą su kryžiuočiais atidėjo, nes neįstengė galutinai įveikti Kryžiuočių ordino. Mūšyje buvo palaužta Kryžiuočių ordino karinė ir politinė galia, sužlugdyti jo planai sukurti Pabaltijyje didelę valstybę ir įsigalėti visoje Rytų Europoje. Po Žalgirio mūšio prasidėjo Kryžiuočių ordino smukimas ir baigėsi apie 200 metų trukę Lietuvos puldinėjimai. Žalgirio pergalė pakėlė LDK ir Lenkijos tarptautinį autoritetą ir sustiprino jų galią.