Saulės mūšis

mūšis tarp Lietuvos (veikiausiai žemaičių) ir Kalavijuočių ordino, 1236 m. rugsėjo 22 d. įvykęs Saulės žemėje netoli Šiaulių.

Žygyje dalyvavo apie 55 riteriai su 600 karių, apie 500 kryžininkų-maldininkų, popiežiaus raginimu atvykusių į kovą su Pabaltijo pagonimis. Jiems vadovavo grafas Heinrichas fon Danenbergas ir didikas Teodorikas fon Haseldorfas. Žygyje dalyvavo ir Kalavijuočių ordino pavergti estai, lyviai, latgaliai (apie 1500 karių). Dar 200 karių atsiuntė Pskovo kunigaikštis. Manoma, kad Ordino magistro Folkevino vadovaujamoje kariuomenėje buvo apie 3000 karių. 1236 m. rugsėjo mėnesio viduryje kryžininkai nuo Mežuotnės pilies netikėtai įsiveržė į Žemaitiją. Įsirengę stovyklą ir pasiskirstę atskirais daliniais, patraukė plėšti ir niokoti krašto. Per Saulės žemę grįžtančiai kariuomenei rugsėjo 21 d. kelią pastojo žemaičių būrys (manoma, kad Saulės žemės kariai). Kryžininkai, ypač sunkiai šarvuoti riteriai iš Vokietijos, nenorėjo kautis pelkėtoje vietoje. Kitą dieną atvyko pagrindinės (Vykinto vadovaujamos) lietuvių jėgos ir puolė priešą. Žuvo daugelis kryžininkų ir kalavijuočių (tarp jų magistras Folkevinas ir 48 Ordino riteriai). Karius, bėgusius Rygos link, sunaikino žiemgaliai. Iš Livonijos ordino talkininkų pskoviečių grįžo kas dešimtas žmogus. Po Saulės mūšio sukilo kuršiai, žiemgaliai, sėliai. Kalavijuočių ordinas neteko visų 1208-1236 m. užkariautų žemių kairiajame Dauguvos krante. Po šio mūšio Kalavijuočių ordinas tapo autonomine Kryžiuočių ordino šaka – Livonijos ordinu.