Vytautas Didysis

(apie 1350-1430), Lietuvos didysis kunigaikštis (1392-1430), Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio sūnus.

1387 m. gavo valdyti Lucką. Atrėmė 1392-1396 m. kryžiuočių puolimus, iki 1396 m. pašalino sritinius kunigaikščius iš Polocko, Seversko, Novgorodo, Vitebsko, Volynės, Kijevo, Rytų Podolės. Į jų vietą paskyrė sau paklusnius vietininkus. 1395 m. prie LDK prijungė Smolenską. 1397-1398 m. surengė karo žygius į Aukso ordos valdas. Siekdamas Kryžiuočių ordino paramos, 1398 m. Salyno sutartimi perleido kryžiuočiams Žemaitiją. 1399 m. pralaimėjo mongolams-totoriams Vorsklos mūšyje. 1401 m. Vilniaus-Radomo sutartimi pripažino Jogailos viršenybę, o šis Vytautui oficialiai suteikė didžiojo kunigaikščio titulą. 1404 m. politiniai sumetimai privertė vėl atiduoti Žemaitiją Kryžiuočių ordinui (Racionžo sutartis). 1404 m. prie LDK vėl prijungė Smolenską. Užsitikrinęs Lenkijos paramą, Vytautas sukėlė žemaičius, kurie, 1409 m. išviję vokiečius, vėl susijungė su Lietuva. Dėl to kilo Lenkijos ir LDK karas su Kryžiuočių ordinu. 1410 m. Žalgirio mūšyje palaužta Kryžiuočių ordino galia. 1411 m. Torūnės taikos sutartimi Žemaitija pripažinta Vytautui iki jo gyvos galvos. 1413 m. Horodlės susitarimu Vytauto įpėdiniams nustatyta pastovi didžiojo kunigaikščio institucija. 1413-1421 m. Vytauto ir Jogailos pastangomis buvo krikštijami žemaičiai. 1420 m. Šv. Romos imperijos imperatorius Zigmantas I Žemaitiją pripažino kryžiuočiams. Dėl to 1421 m. Vytautas sutiko priimti čekų husitų siūlomą karaliaus karūną (į ją pretendavo Zigmantas I). Melno taikos (1422) sąlygomis kryžiuočiai galutinai atsisakė Žemaitijos. Ji tapo LDK dalimi. XV a. 3 deš. pr. Vytautas įgijo įtaką Aukso ordoje, o 3 deš. II pusėje ją valdė Vytauto statytiniai. 1426, 1427 m. karo žygiais Vytautas įtvirtino savo hegemoniją Pskove, Novgorode, 1427 m. apgynė mažamečio vaikaičio Vasilijaus II Maskvos didžiojo kunigaikščio sostą nuo kitų pretendentų. Šie laimėjimai padėjo 1429 m. sukviesti Vidurio ir Rytų Europos valdovų Lucko suvažiavimą, kuriame iškelta mintis vainikuoti Vytautą Lietuvos karaliumi. Ją parėmė Jogaila, protestavo Lenkijos karalystės taryba. Vytautui pavyko suskaldyti opoziciją. Į Vilniuje 1430 m. spalio ar lapkričio mėn. numatytas vainikavimo iškilmes atvyko Jogaila, bet Vytautas staiga mirė. Vytautas stiprino didžiojo kunigaikščio valdžią ir LDK karinę galią. Socialinių-ekonominių priemonių dėka susikūrė ekonomiškai stiprių žemvaldžių sluoksnis. Stengėsi sukurti atskirą Lietuvos bažnytinę provinciją, bet nepavyko. Suorganizavo didelę didžiojo kunigaikščio raštinę. Jam valdant, raštija tapo neatskiriama politinės, administracinės ir teisinės veiklos dalimi. Rėmė pirmąją žinomą parapinę mokyklą (1409 Trakuose). Vytautui valdant, Lietuva įgijo galimybę sparčiau perimti Europos kultūros vertybes.