Algirdas

(apie 1296-1377), Lietuvos didysis kunigaikštis (1345-1377), Gedimino sūnus.

1345 m. su broliu Kęstučiu atėmė valdžią iš brolio Jaunučio ir tapo didžiuoju kunigaikščiu (1345-1377). Abu kunigaikščiai rėmė brolį Liubartą kovoje su Lenkija dėl Volynės žemių. Algirdas reikalavo Lietuvai lietuvių ir kitų baltų žemių Prūsijoje iki Alnos, Priegliaus upių ir Aistmarių; nuo ten pagal Baltijos jūrą iki Dauguvos. Kryžiuočių ordiną siūlė iškelti į pietų stepes kovai su mongolais-totoriais. Daugiausia dėmesio skyrė rytų politikai. 1342 m. sūnui Andriui pavedė valdyti Polocką, 1346 m. Algirdo valdžia apėmė Novgorodą ir Pskovą, 1356 m. užėmė Brianską. 1358 m., derėdamasis dėl Lietuvos krikšto, iškėlė politinę etninių žemių susigrąžinimo ir rusų žemių pajungimo Lietuvai programą. 1359 m. užėmė Mstislavlį ir Rževą, vėliau – Severėnų Novgorodą, Černigovą, Starodubą, Trubčevską. 1363 m., sumušęs totorių kariuomenę prie Mėlynųjų Vandenų, užėmė Kijevą ir Podolę. Talkindamas Tverės kunigaikščiui Mykolui, 1368, 1370 ir 1372 m. surengė karinius žygius prieš Maskvą. Stengėsi įkurdinti Lietuvoje stačiatikių bažnyčios centrą. Algirdui valdant, kryžiuočiai įvykdė apie 100 žygių į Lietuvą, o lietuviai – apie 40 atsakomųjų žygių. 1377 m. pagonišku papročiu Algirdo kūnas buvo sudegintas giraitėje Maišiagalos apylinkėse. Algirdas buvo du kartus vedęs. Pirmoji žmona – Vitebsko kunigaikštytė Marija. Po jos mirties vedė Tverės kunigaikštytę Julijoną. Garsiausi sūnūs – Jogaila, Skirgaila, Švitrigaila, Andrius.