Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė

(LDK), XIII-XVIII a. gyvavusi valstybė.

LDK priklausė lietuvių (išskyrus Mažosios Lietuvos), baltarusių, dauguma ukrainiečių ir vakarinių rusų žemių. 1561-1629 m. LDK autonominė provincija buvo Uždauguvis, 1561-1795 m. LDK vasalė buvo Kuršo kunigaikštystė (nuo 1569 m. abu kraštai valdyti bendrai su Lenkija). LDK valdė didysis kunigaikštis. Nuo XIV a. pradžios LDK sostine tapo Vilnius. LDK valstybės pradininku XIII a. laikomas didysis kunigaikštis Mindaugas. Nuo XIII a. pabaigos iki 1572 m. LDK valdė Gediminaičių dinastija. Įsigalėjo paveldima ir tvirta didžiojo kunigaikščio valdžia. XIV a. I pusėje prie LDK prijungta daug slavų žemių, valstybės plotas išsiplėtė iki 650 000 kv. km. Prijungtas sritis valdė Gediminaičių dinastijos kunigaikščiai. Iki XIV a. pradžios LDK kovojo su Vokiečių ir Livonijos ordinais. 1385 m. LDK didysis kunigaikštis Jogaila tapo Lenkijos karaliumi. Lenkai ėmė reikšti pretenzijas į LDK. 1392 m. Astravos sutartimi LDK iškovojo atskirą valdovą, kuriuo tapo Vytautas. XV a. pabaigoje suintensyvėjo LDK karai su Maskvos Didžiąja Kunigaikštyste, kuri prisijungė dalį rusų žemių. 1569 m. LDK sudarė Liublino uniją su Lenkija ir susijungė su ja į federacinę Respublikos valstybę. Nors išlaikiusi savarankiškumą, LDK turėjo taikytis prie stipresnės Lenkijos. Silpnėjo valdovo valdžia, stiprėjo bajorų įtaka valstybės valdyme. XVII-XVIII a. smuko LDK ir Lenkijos politinė galia, ekonominė padėtis. Valstybėje įsigalėjo anarchija. Vyko karai su Švedija, Rusija, Turkija. Po III respublikos padalijimo 1795 m. LDK valstybė nustojo egzistuoti. Didžioji LDK dalis atiteko Rusijai, Užnemunė – Prūsijai.