Žodynas

(tikr. Žakas Diezas; apie 1245-1334), Romos popiežius (1316-1334), rezidavęs Avinjone. Susirašinėjo su Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu Gediminu dėl Lietuvos krikšto.

(1884-1954), lietuvių istorikas, diplomatas. 1920 m. buvo Lietuvos vyriausybės vyriausiasis įgaliotinis Vilniaus kraštui. 1922-1929 m. dirbo Lietuvos užsienio reikalų ministerijoje.

VI a. gotų istorikas. Svarbiausias darbas – sutrumpintas neišlikusios romėnų istoriko Kasiodoro 12 tomų „Gotų istorijos“ atpasakojimas. Jis papildytas Jordano stebėjimais ir pavadintas „Apie getų kilmę ir veiklą“. Aprašomi įvykiai iki 551 metų. Yra duomenų apie slavus ir Didįjį tautų kraustymąsi, minimi aisčiai ir jų pasiuntinybė pas ostgotų karalių Teodoriką.

baltų genčių grupė, gyvenusi dab Lietuvos pietuose, Baltarusijos vakaruose ir Lenkijos š. r. dalyje. Kryžiuočių ordinui užėmus jų žemes, XIII-XIV a. jotvingiai išnyko – dalį išnaikino kryžiuočiai, kiti pasitraukė į Lietuvą ir asimiliavosi.

viena pasaulinių religijų, atsiradusi II tūkstm. pr. Kr. Palestinoje. Valstybinė religija Izraelyje. Doktrina remiasi Senuoju Testamentu ir Talmudu. Išpažįsta daugiausia žydai, kurie pripažįsta vieną Dievą – Jahvę, pasaulio kūrėją, tiki, kad žydai yra Dievo išrinktoji tauta.

judaizmo – monoteistinės etninės religijos – išpažinėjai, daugiausia žydai.

1989 m. prasidėję ginkluoti konfliktai tarp Serbijos ir kitų Jugoslavijos respublikų, siekusių sukurti savarankiškas valstybes.

(lot. Iulii), viena garsiausių Romos patricijų giminių, iš kurios jau nuo V a. pr. Kr. kilo daug Romos respublikos magistratų. Žymiausias ir paskutinis šios giminės atstovas buvo Gajus Julijus Cezaris.

(romėnų kalendorius, senojo stiliaus kalendorius), laiko skaičiavimo sistema, pagrįsta vidutiniais Saulės metais (365,25 d.). Pradėtas naudoti Romoje 45 m. pr. Kr. Laiką skaičiuojant pagal šį kalendorių, per 128 metus susidarydavo 1 dienos paklaida. Naudotas iki Grigaliaus kalendoriaus įvedimo 1582 m. (LDK – 1586, Rusijoje – iki 1918).

(m. 1392), LDK Didžiojo kunigaikščio Algirdo antroji žmona, Tverės kunigaikščio Aleksandro duktė.

(1761-1847), kunigas, gamtininkas. Nuo 1792 m. Vilniaus universiteto dėstytojas. Išplėtė Vilniaus universiteto botanikos sodą. Vienas iš žurnalo „Dziennik Wilenski“ redaktorių.

1929-1930 m. svarstytas ir priimtas Vokietijos pokarinių reparacijų planas, pakeitęs prieš tai buvusį Daueso planą. Jį parengė JAV finansininkas ir politikas O. Jungas. Planas numatė mažesnę reparacijų sumą, išskirstytą 57 metams. Prasidėjus pasaulinei ekonominei krizei reparacijų mokėjimas buvo atidėtas, o nuo 1932 m. Vokietija reparacijų visai nebemokėjo.

(JTO), tarptautinė organizacija, įkurta 1945 m. vykusioje San Francisko konferencijoje. Priklauso apie 200 pasaulio valstybių. Organizacijos tikslas – išsaugoti taiką pasaulyje, puoselėti demokratinius tautų bendradarbiavimo principus, palaikyti tarptautinę teisę ir saugumą, gerbti žmonių teises ir laisves. Lietuva JTO nare tapo 1991 09 17.

(vok. Junker):
1. jaunuolis bajoras, tarnaujantis kariuomenėje ir siekiantis gauti karininko laipsnį;
2. Rusijos imperijoje bajoriškos kilmės karo arba junkerių mokyklos auklėtinis.

diena, kai 1963 m. lapkričio 12 d. buvo nužudytas JAV prezidentas Dž. F. Kenedis

1347-1350 m. Europoje kilusi maro epidemija, apėmusi teritoriją nuo Sicilijos iki Skandinavijos. Manoma, kad mirė beveik pusė Europos gyventojų, o miestuose apie 60 proc.

istorinė sritis Nemuno aukštupio kairiųjų intakų baseine. Manoma, kad senovėje apgyventa jotvingių ir kitų baltų genčių, o nuo I tūkstm. III ketvirčio ir rytų slavų (dregovičių). XI-XIII a. joje buvo Gardino, Naugarduko, Slonimo kunigaikštystės, susijungusios su Haličo-Voluinės kunigaikštyste. XIII a. II-IV ketvirčiuose prijungta prie LDK. 1507-1795 m. dauguma buvusios Juodosios Rusios žemių priklausė LDK Naugarduko vaivadijai.

(Joseph II; 1741-1790), Šv. Romos imperijos imperatorius (1765-1790). Habsburgų paveldimas žemes kaip regentas valdė kartu su savo motina Marija Terese iki pat jos mirties (1780). Svarbiausiu dalyku laikė valstybės reformą apšviestojo absoliutizmo dvasia. Jis įvedė daug radikalių naujovių teisės srityje (atsisakė kankinimų), suteikė laisvių valstiečiams, propagavo religinę toleranciją (žydų emancipacija).

(1894-1919), pirmasis Lietuvos karininkas, žuvęs kovose dėl nepriklausomybės.

(1909-1994), vienas žymiausių XX a. Lietuvos istorikų, istorijos mokslo populiarintojų.

(1885-1966), lietuvių ekonomistas, pirmasis Lietuvos banko valdytojas, profesorius, kunigas. 1922 m. Užsienio reikalų ministras, 1922-1929 m. Lietuvos banko valdytojas. Organizavo lito įvedimą, dažnai vadinamas „lito tėvu“.

(apie 1090-1157), Suzdalės kunigaikštis (nuo 1125), Kijevo didysis kunigaikštis (1149-1151 ir nuo 1155). Vladimiro Monomacho sūnus. Prasidėjus feodaliniam susiskaldymui (po 1132) laikėsi labai agresyvios politikos, siekdamas atimti iš kaimynų žemes – dėl to ir buvo pramintas Dolgorukiu (Ilgarankiu).

(lot. jurisdictio – teisena, teismo procesas), teismo ar kitos valstybės institucijos teisė spręsti teisinius ginčus ir klausimus.

(lot. kraujo teisė), principas, kuriuo nustatoma, kad pilietybę žmogus paveldi iš tėvų. Kokios valstybės pilietybę turi vaiko tėvai, tokią pilietybę sulaukęs pilnametystės gauna ir jų vaikas.

(lot. saulės teisė), principas, kuriuo remiantis žmogui pilietybė suteikiama pagal jo gimimo vietą, nepriklausomai nuo jo tėvų pilietybės. Užtenka tik gimti valstybės, kurioje galioja šis principas (pvz., JAV), teritorijoje, t. y. „po jos saule“, ir toks asmuo automatiškai įgauna teisę į tos valstybės pilietybę.

(1819-1880), etnografas, tautosakininkas. Buvo kunigu Antazavėje, Obeliuose, Zarasuose, nuo 1879 m. gyveno Kazanėje. Rinko liaudies dainas, šnekamosios kalbos žodžius, aprašinėjo papročius, publikavo etnografinę medžiagą.