Žodynas

padargas žemei arti. Turi vieną ar dvi verstuves. Seniausios žagrės – medinės, su noragais iš kaulo ar rago, vėliau – geležies. Naudota iki XIX a. pab. – XX a. pr.

(vok. Blitzkrieg), karo taktika, kuria siekiama staigiu pėstininkų, aviacijos, tankų puolimu pralaužti priešo gynybą.

(Griunvaldo mūšis, Tanenbergo mūšis), istorinės reikšmės LDK ir Lenkijos kariuomenių mūšis su Kryžiuočių ordino kariuomene 1410 m. liepos 15 d.

vario lydinys, kurio svarbiausias legiruojantysis elementas yra cinkas. Cinkas sustiprina lydinį, daro jį plastiškesnį, atsparesnį dilimui. Žalvaris lengvai liejamas ir formuojamas.

(Orleano mergelė; Jeanne d'Arc; apie 1412-1431), nacionalinė Prancūzijos didvyrė ir patriotė. Lotaringijos valstietė. Katalikų šventoji (1920). Tikėjo turinti antgamtinių galių Šimtamečiame kare išlaisvinti Prancūziją iš anglų.

(pranc. gendarmerie), kai kuriose šalyse policija, turinti karinę organizaciją ir vykdanti apsaugos funkcijas šalies viduje bei armijoje (lauko žandarmerija arba karo policija).

(1896-1948), sovietų valstybės ir partinis veikėjas. 1940 m. sovietams okupavus Estiją, joje vadovavo respublikos sovietizacijai (Lietuvoje – V. Dekanozovas).

(1714-1758), astronomas, matematikas, architektas. Jėzuitas, filosofijos ir laisvųjų mokslų daktaras. Vilniaus universiteto observatorijos įkūrėjas.

generolo L. Želigovskio vadovaujamos kariuomenės (apie 15 tūkst. karių) Vilniaus ir Vilniaus krašto užgrobimas 1920 m. rudenį. Tuo buvo sulaužyta vos prieš  dvi dienas, spalio 7 d., Lietuvos ir Lenkijos pasirašyta Suvalkų sutartis.

(Želigowski Lucjan; 1885-1946), lenkų generolas. 1920 m. jo vadovaujama kariuomenė užgrobė Vilnių.

XV a. pradžios sukilimai prieš Kryžiuočių ordino įsigalėjimą Žemaitijoje.

(Medininkų vyskupystė), gyvavo 1417-1926 m. Įsteigta Konstancos bažnytinio susirinkimo sprendimu 1417 m. Iš pradžių vadinosi Medininkų vyskupija. Vyskupijos centras – Medininkai (Varniai), bet vyskupai daugiausia rezidavo Alsėdžiuose.

(tikr. Beniuševičiūtė-Žymantienė Julija; 1845-1921), rašytoja. Parašė apsakymų, apysakų, pjesių (kai kurias su G. Petkevičaite-Bite), beletrizuotą pasakojmą apie savo vaikystę ir jaunystę „Autobiografija“, publicistinių straipsnių. Žymiausi kūriniai – apsakymai „Marti“, „Petras Kurmelis“, „Topylis“.

istorinė, etnografinė ir geografinė Lietuvos dalis. Dabar tai teritorija, kurioje gyvena žemaičiai (plotas apie 21 tūkst. km²).

(Žemaičių seniūnija), 1411-1795 m. LDK teritorinis administracinis vienetas. Apėmė Vakarų Lietuvą iki Nevėžio. Susidėjo iš žemių, vėliau – iš valsčių.

(slap. Vytautas, 1909-1954), Lietuvos pokario partizaninio pasipriešinimo vadovas – LLKS (Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio) Tarybos Prezidiumo pirmininkas.

IX-XIII a. nedidelis, judrus gynybos centras, baltų genčių teritorinis vienetas.

XV-XVIII a. LDK centrinės valdžios pareigūnas. Vyriausiasis valstybės iždo saugotojas ir tvarkytojas. Ižde buvo saugomi valstybės iždo pinigai ir brangenybės, didžiojo kunigaikščio regalijos bei vėliavos. Žemės iždininko žinioje taip pat buvo šaunamųjų ginklų ir šaudmenų arsenalas.

LDK teismo institucija, veikusi 1566-1831 m. Sprendė apskrities bajorų civilines bylas.

pereinamoji nuo ikivalstybinės prie valstybinės politinės organizacijos forma baltų žemėse. Lietuvių žemių konfederacija susidarė XII-XIII a. sandūroje iš Lietuvos, Nalšios, Deltuvos, Neries, žemaičių žemių. XIII a. II ketvirtyje ji virto Lietuvos valstybe. XIII a. egzistavo Prūsijoje, Žiemgaloje.

didžiųjų kunigaikščių valdžioje buvę atskirų teritorijų kunigaikščiai, karo vadai ir sričių valdytojai. Daugiausia jų buvo XII-XIII a. Sustiprėjus didžiojo kunigaikščio valdžiai nyko. Tačiau net ir valdant Vytautui, kuris vietoj kunigaikščių teritorijas valdyti sodino savo vietininkus, dar buvo išlikusi eilė smulkių kunigaikštysčių (Alšėnų, Gedraičių).

tarptautinė konferencija 1954 m. balandžio 26-liepos 21 d. dėl Indokinijos. Joje buvo svarstomos ir Korėjos problemos.

baltų istorinė sritis, kuri apėmė Latvijos etninę sritį Žiemgalą ir dalį dabartinės Šiaurės Lietuvos (Joniškio, Linkuvos, Pakruojo, Pasvalio, Žagarės apylinkes).

baltų gentis. Nuo V a. jos gyventa sritis tarp Ventos vakaruose ir Mūšos rytuose, nuo Rygos šiaurėje iki dabartinių Šiaulių ir Panevėžio rajonų šiaurinių ribų pietuose. Šiaurės rytų žiemgalius XIII a. I pusėje užkariavo Rygos vyskupas ir Kalavijuočių ordinas, o likusius XIII a. pab. – Livonijos ordinas. Dalis žiemgalių buvo perkelta į kitas Livonijos sritis ir vėliau sulatvėjo, kai kurie pietiniai žiemgaliai pasitraukė į Lietuvą ir susiliejo su lietuviais.

(Sovietų ir Suomių karas), sovietų karas siekiant užgrobti bei sovietizuoti Suomiją 1939 m. lapkričio-1940 m. kovo mėn.

prancūzų gamtininkas, Liono medicinos kolegijos anatomijos, chirurgijos ir gamtos istorijos profesorius, Gardino medicinos mokyklos įkūrėjas, nuo 1781 m. – Vilniaus universiteto Gamtos katedros profesorius, Vilniaus universiteto botanikos sodo įkūrėjas.

(pranc. girondins), Prancūzijos didžiosios revoliucijos metu susikūrusi politinė grupuotė. Pavadinimas kilęs nuo Žirondos departamento, kurio deputatai Nacionaliniame susirinkime sudarė opoziciją absoliutizmui, pavadinimo. Žymiausi veikėjai Ž. P. Briso, V. P. Vernjė, Ž. M. Rolanas. Revoliucijos pradžioje priklausė Jakobinų klubui (dešinioji pakraipa).

(1893-1979), sovietinės pakraipos lietuvių istorikas.

Rytų Lietuvos kunigaikštis. Ipatijaus metraštyje minimas pirmuoju iš penkių Lietuvos vyresniųjų kunigaikščių, kurie 1219 m. sudarė taikos sutartį su Haliču-Volyne. Spėjama, kad galėjo būti svarbus Mindaugo varžovas dėl besikuriančios Lietuvos valstybės sosto.

(pranc. La Dėclaration des droits de l'homme et du citoyeri), dokumentas, kurį 1789 m. priėmė Prancūzijos Steigiamasis susirinkimas. Skelbė prigimtinės lygybės, saugumo, priešinimosi priespaudai teisės, tautos suvereniteto principą: lygybę prieš įstatymus ir teisę užimti valstybines pareigas, žodžio ir spaudos laisvę, religinę toleranciją, gynė privačiąją nuosavybę.