Žodynas

(Publius Cornelius Tacitus; tarp 54 ir 57-apie 120), romėnų istorikas, publicistas, diplomatas.

valstybių sambūvio pavidalas, kai valstybės tarpusavio santykiuose nevartoja ar negrasina pavartoti ginkluotą jėgą ir nevykdo viena prieš kitą karinių veiksmų.

1. kai kuriose šalyse pareigūnas, dažniausiai skiriamas centrinės valdžios, vienas pats sprendžiantis bylas taikos teisme;
2. teisėjas, sprendžiantis bylas taikos teisme – kai kurių valstybių žemiausiojoje teismo instancijoje. Lietuvos Respublikoje taikos teismai veikė 1919-1933 m. Sprendė smulkias civilines ir baudžiamąsias bylas.

1850-1864 m. vykęs didžiausias sukilimas prieš Čingų (1644-1912) dinastiją Kinijoje.

(gr. taktike):
1. veiklos būdas, metodas, kuriuo siekiama kokio nors tikslo; veikimas pagal planą;
2. ginkluotųjų pajėgų dalinių ir junginių veiksmų kautynėse teorija ir praktika.

(Charles Maurice Talleyrand-Perigord; 1754-1838), Prancūzijos valstybės veikėjas, diplomatas. 1787-1815 m. (su pertraukomis) užsienio reikalų ministras. Pasižymėjo dideliu įžvalgumu, užkulisinėmis intrigomis ir tikslo siekimu bet kokiomis priemonėmis.

(vok. Taler):
1. Europos šalių moneta, kaldinta 1525-1907 m. iš sidabro;
2. Lenkijos ir jos valdų pinigas 1533-1814 m.;
3. LDK moneta, kaldinta XVI a. antrojoje pusėje iš sidabro Vilniaus monetų kalykloje.

(puštų k. talibaan – Korano mokiniai), buvusio mudžtachidų vado mulos Mohamado Omaro Akhudo 1994 m. sukurta radikali milicija, į kurią buvo pašaukti islamo teologijos studentai, daugiausia puštūnai musulmonai sunitai, Pietų Afganistano pabėgėliai Pakistane. 

(1889-1949), kompozitorius, dirigentas. Organizavo chorus, rinko liaudies dainas, dėstė Kauno muzikos mokykloje ir Kauno konservatorijoje.

(hebr. talmud – mokslas), judaizmo religinių, etinių ir teisės įstatymų rinkinys.

(m. 1207), Gruzijos valdovė 1184-1207. Jurgio (Georgijaus) III duktė, garsėjusi protu ir grožiu. Tamaros valdymo metais Gruzija sustiprėjo ir pasiekė politinių ir karinių laimėjimų. Apie Tamarą sukurta liaudies legendų, Š. Rustavelis ją pavaizdavo poemoje „Didvyris tigro kailiu“.

sen. Graikijos laikotarpis tarp XI a. pr. Kr. ir IX a. pr. Kr., kai dorėnams užkariavus achajų miestus, išnyko Mikėnų-Kretos pasaulis. Taip pavadintas dėl to, kad istorikai turi palyginti nedaug žinių apie šį laikotarpį.

Kinijos imperatorių dinastija (618-907).

(turk. iš arab. tanzimat – pertvarkymai, reformos), reformų laikotarpis (1839-1876) Osmanų imperijoje. 

(1892-1962), lietuvių archeologas, muziejininkas ir rašytojas. Tyrinėjo Rytų Lietuvos piliakalnius Ukmergės, Rokiškio ir Zarasų rajonuose. Parašė jaunimui nuotykių apysakų, kuriose populiarinamas istorijos mokslas.

(1792-1793), ATR magnatų sąjunga. Suorganizavo Jekaterina II. Tikslas – su Rusijos parama likviduoti Ketverių metų seimo (1788-1792) reformas ir Gegužės trečiosios konstituciją. Konfederatų 1792 m. balandžio 27 d. Peterburge pasirašytas manifestas su suklastota data (1792 05 14) buvo viešai paskelbtas Targovicoje (Ukraina). Jis skelbė, kad konfederatų prašymu Rusijos kariuomenė įžengia į ATR.

1715 m. prasidėjusi ir 1717 m. Nebyliuoju seimu pasibaigusi konfederacija. Buvo nukreipta prieš karaliaus Augusto II tariamas ar tikras pastangas pažaboti bajorijos laisves, įvesti ATR sosto paveldėjimo principą. Kovojo su Augusto II saksų kariuomenės daliniais.

viduramžių Lietuvos prievolinis ir mokestinis vienetas, XIV a. nustatytas kunigaikščio. Valstiečiai 2-3 dienas per savaitę turėjo dirbti dvarui ir duoti dėklą.

visuma normų ir taisyklių, reguliuojančių suverenių valstybių tarpusavio santykius įvairiose jų bendravimo srityse. Tarptautinė teisė, kitaip negu teisė, veikianti kiekvienos valstybės viduje, saugoma ne atskirų vyriausybių, bet remiasi savanorišku suverenių valstybių apsisprendimu pripažinti tas normas ir jų laikytis.

žr. Mesopotamija.

(angl. interdependence), tokie tarp suverenių valstybių susiklostę santykiai, kada kiekvienos iš jų nacionalinių interesų patenkinimas tampa vargiai įmanomas arba iš viso neįmanomas be tarpusavio bendradarbiavimo.

laikotarpis nuo monarchinės valstybės valdovo mirties iki kito valdovo vainikavimo.

žr. Sovietų Sąjunga.

etninė kultūrinė žmonių bendruomenė, kurios narius sieja bent keletas iš šių požymių: bendra kalba, bendra religija, bendra istorinė praeitis, daugiau ar mažiau aiškus teritorinis apsigyvenimo centras. Tačiau svarbiausias tautiškumo kriterijus yra pačių žmonių savimonė, tai, kuo jie patys save laiko, kokiai tautai jaučiasi priklausą.

valstybės piliečių visuma.

(1925-2006), lietuvių archeologas. Nagrinėjo geležies amžiaus ir feodalinio laikotarpio Lietuvos gyventojų materialinę kultūrą, baltų genčių sąjungų istoriją, respublikos muziejų istoriją, numizmatiką, archeologijos paminklų apsaugą ir archeologijos tyrinėjimų istoriją. Tyrė įvairius Lietuvos laidojimo paminklus, Vilniaus Žemutinę pilį ir kitus objektus.

tautinė bendrija, dėl vienokių ar kitokių priežasčių atsidūrusios svetimos tautos dominuojamoje valstybėje ir dėl savo negausumo nepajėgiančios įkurti nuosavos valstybės.

lietuvių dešinioji politinė srovė. Susikūrė XX a. pradžioje. Skelbė tautos vienybę.

kai kurių nacionalizmo teoretikų vartojamas terminas nacionalizmui apibūdinti. Vid. ir R. Europoje juo bandoma įvardyti XVIII a. II pus.-XIX a. vykusius procesus: naujų ekonominių santykių klostymąsi, šiuolaikinio juridiškai laisvo žmogaus atsiradimą, demokratinių tendencijų kultūroje stiprėjimą, nacionalinės savimonės pabudimą. Tautinio atgimimo terminas, palyginti su nacionalizmu, yra siauresnis.

tautos judėjimas, siekiantis išsivaduoti iš tautinės priespaudos. Lietuvoje prasidėjo XIX amžiuje. Susiformavo lietuvių inteligentija. Atsirado siekimas žadinti lietuvių tautinę savimonę, tirti Lietuvos istoriją, lietuvių tautos buitį, papročius, tautosaką, kurti bendrinę lietuvių kalbą.