Žodynas

Europos karališkoji giminė, Austrijos ir Vokietijos valdovų dinastija (1273-1918).

(gr. Hades, lot. Orcus):
1. sen. graikų dievas, mirusiųjų pasaulio valdovas. Hado simboliai – kiparisas, juoda avis, narcizas. Atskirų Hado kulto centrų graikų poliuose nebuvo;
2. sen. graikų pomirtinis pasaulis, esantis Vakarų krašte, kai kuriuose mituose – po žeme. Nuo gyvųjų pasaulio Hadą skiria Acheronto (Liūdesio), Letos (Užmaršties), Kokito (Atodūsių) ir Stikso (Siaubo) upės. Įėjimą į Hado pasaulį sergsti šuo Kerberas.

(gr. hagios – šventas + grapho – rašau), krikščioniškosios istoriografijos sritis, aprašanti ir tirianti šventųjų gyvenimus ir kultus.

Hagos taikos konferencijose 1899 m. ir 1907 m. priimtos konvencijos ir deklaracijos.

(1899, 1907), pirmosios pasaulinio lygio diplomatinės konferencijos, padėjusios pagrindus tarptautinei diplomatijai, tarptautinės teisės kodifikavimui ir tarptautinių organizacijų (Tautų Sąjungos, JTO) formavimuisi.

1923-1940 m. Tautų Sąjungos tarptautinis teismas, veikęs Hagos mieste (Olandijoje) tarpvalstybiniams ginčams spręsti.

(vengr. hajduk – pėstininkai): 1. XVI-XVII a. Vengrijos ir Austrijos samdyti pėstininkai, gavę žemės pasienyje ir jį saugantys. Jų buvo ir Lenkijos kariuomenėje (vad. vengrų pėstininkai);
2. XVII-XIX a. Osmanų imperijos užimtų Europos šalių ginkluoto pasipriešinimo turkams dalyviai.

XII a. pab.-XIV a. Rusios kunigaikštystė, susidariusi iš suvienytų Haličo ir Vladimiro-Voluinės kunigaikštysčių (1199).

(?1728-?1686 pr. Kr.), Babilonijos karalystės valdovas, Babilonijos įstatymų kodekso autorius.

(semitų k. Hannibal pažodžiui – Baalo malonė; 247-183 pr. Kr.), Kartaginos karo vadas, išgarsėjęs II Pūnų kare. Tai buvo beprotiškai drąsus karo vadas ir puikus organizatorius, lanksčiai derinęs taktiką ir strategiją.

(vok. Hanse), XIII-XIV a. susiformavusi Š. Vokietijos miestų prekybinė ir politinė sąjunga.

Indo slėnyje, dab. Pakistane, Indijos Š. Vakaruose, iškilę miestai apie 2500 m. pr. Kr., kai egiptiečiai statė piramides, o Lietuvos teritorijoje pasirodė indoeuropiečiai.

(arab. haram – draudžiamas dalykas; harimi – musulmonų moterys):
1. turtingo musulmono žmonos ir sugulovės;
2. musulmonų šalyse namo dalis, skirta šeimos moterims – žmonoms, sugulovėms, dukroms, giminaitėms, vergėms, tarnaitėms.

(m. 1482 pr. Kr.), XVIII dinastijos Egipto faraonė (1503-1482). Tutmozio I dukra. Valdė kartu su broliu Tutmoziu II, vėliau su Tutmoziu III.

sen. egiptiečių meilės, linksmybės deivė, menų, kai kada ir mirusiųjų globėja. Įkūnijo dangų, moteriškumą ir motinystę. Vaizduojama karve ar moterimi su karvės ragais ir saulės disku tarp jų.

(Vaclav Havel; 1936-2011), čekų disidentas, politikas, rašytojas, Čekoslovakijos ir Čekijos prezidentas (1989-1992, 1993-2002).

(gr. Hēphaistos), sen. graikų ugnies dievas, kalvystės globėjas.

(1770-1831), vokiečių filosofas, kuris protą ir gamtą suvokė kaip nedalomą visumą, dvasią.

(gr. hēgemonia – viešpatavimas, vyravimas, pirmavimas), klasės, politinės partijos ar valstybės viešpatavimas, vyravimas, vadovaujantis vaidmuo.

(gr. Hektor), graikų mitologijoje – žymiausias trojiečių didvyris per Trojos karą.

(gr. Hellēnes), senovės graikai.

(gr. Hellēn – graikas), sen. istorijos laikotarpis nuo Aleksandro Makedoniečio žygių pradžios 336 m. pr. Kr. iki romėnų įsigalėjimo Viduržemio jūros rytinėje pakrantėje apie 40 m. pr. Kr. Pasireiškė graikų kalbos, kultūros, mokslo sklaida Rytų kraštuose.

(gr. Hēlios), sen. graikų saulės dievas.

Saulės sistemos sandaros teorija, pagal kurią planetos skrieja aplink Saulę. Jos kūrėjas – lenkų astronomas M. Kopernikas (XVI a.).

žr. Heliocentrinė pasaulio sistema.

Spartos valstybėje vietinių Lakonijos ir Mesėnijos gyventojų palikuonys, spartiečių paversti vergais.

Saugumo ir bendradarbiavimo Europoje pasitarimo, įvykusio 1973-1975 m. Helsinkyje, baigiamasis aktas. Jame patvirtintas esamų Europos valstybių sienų neliečiamumas, nustatyti valstybių tarpusavio santykių principai – suvereniteto teisių gerbimas ir suvereni lygybė, jėgos nenaudojimas, sienų neliečiamumas, teritorijos vientisumas, taikus ginčų reguliavimas, nesikišimas į vidaus reikalus, žmogaus teisių ir laisvių gerbimas, tautų lygiateisiškumas ir teisė tvarkyti savo likimą, valstybių bendradarbiavimas, sąžiningas tarptautinės teisės įsipareigojimų vykdymas.

(Helsinkio konferencija), visų Europos valstybių (išskyrus Albaniją), JAV ir Kanados pasitarimai, vykę 1973-75 Helsinkyje ir Ženevoje. Jame 1975 pasirašytas tarptautinis dokumentas – Helsinkio baigiamasis aktas.

(Henry II; 1133-1189), Plantagenetų giminės Anglijos karalius.

(Heinrich IV; 1050-1106), Vokietijos karalius (1054-1106), Bavarijos kunigaikštis (1055-1061), Šv. Romos imperijos imperatorius (1084-1105).