Absoliutizmas

(pranc. absolutisme iš lot. absolutus – besąlygis, neapibrėžtas), valstybės valdymo forma, kai visa aukščiausioji valdžia priklauso monarchui – imperatoriui, karaliui, carui.

Klasikinis Europinis absoliutizmas susiformavo irstant feodalizmui, klostantis kapitalistiniams santykiams. XV a. pab.-XVI a. Anglijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje valdančiosioms dinastijoms užgniaužus feodalinės aukštuomenės separatizmą, pajungus valstybei bažnyčią, panaikinus politinį susiskaldymą luominė monarchija virto absoliutine. V. Europoje absoliutinės monarchijos modelis raiškiausias Prancūzijoje Liudviko XIV valdymo metais (1661-1715), oficialioji doktrina monarchą, turintį „dievišką teisę“ naudotis neribota valdžia, laikė Prancūzijos tautos ir valstybės įkūnijimu.