Žodynas

(slap. Rygiškių Jonas; 1860-1930), lietuvių kalbininkas, žymiausias XX a. I p. lietuvių kalbos normintojas.

(1892-1960), istorikas, teisės istorikas.

(Jadwiga; 1374-1399), Lenkijos karalienė (1384-1499), Vengrijos ir Lenkijos karaliaus Liudviko I jauniausioji duktė, Jogailos pirmoji žmona.

(Jehova), šventasis judaizmo Dievo Kūrėjo vardas, kuris buvo apreikštas Mozei. Iš judaistinės sampratos kilo krikščioniškojo Dievo Tėvo sąvoka.

(Jakobinų klubas), Prancūzijos politinė grupė, susiformavusi Prancūzijos didžiosios revoliucijos metu. Žymiausi vadovai – M. Robespjeras, Ž. P. Maratas, Ž. Ž. Dantonas. 1793 m. buvo užgrobusi valdžią, vykdė terorą. Jakobinų diktatūra žlugo 1794 m., įvykdžius Termidoro perversmą.

(tikr. Aleksandras Dambrauskas; 1860-1938), kunigas, prelatas, rašytojas, literatūros tyrinėtojas, filosofas.

žr. Krymo konferencija.

1582 m. tarp ATR ir Maskvos sudaryta sutartis, užbaigusi Livonijos karą.

(1858-1946), lietuviškos spaudos leidėjas, publicistas, vienas lietuvių tautinio sąjūdžio vadovų, aušrininkas. Vadinamas Mažosios Lietuvos patriarchu. Vienas laikraščio „Aušra“ leidėjų, jo atsakingasis redaktorius.

(1878-1950), teisininkas, istorikas, politikas. 1918 m. buvo Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos valdytojas, 1919-1925 m. Vyriausiojo tribunolo teisėjas, 1924 m. pirmininkas.

1328-1826 m. Osmanų imperijoje egzistavusi reguliari rinktinė pėstininkų kariuomenė, sudariusi uždarą privilegijuotą karinę kastą.

(apie 989-1054), Kijevo didysis kunigaikštis (nuo 1019). Didžiojo kunigaikščio Vladimiro Sviatoslavičiaus sūnus.

(1761-1794), 1794 m. sukilimo Lietuvoje vadas. Sukilėlių generolas leitenantas.

XIX a. pab.-XX a. pr. Osmanų imperijos politinio judėjimo dalyviai.

(Lietuvių tautinės jaunuomenės sajunga Jaunoji Lietuva), 1927-1940 m. veikusi tautininkų jaunimo organizacija. Ugdė tautinę savimonę, patriotizmą, skatino domėtis tautos praeitimi, puoselėti jos tradicijas.

Lietuvos didysis kunigaikštis (1341-1345). Jauniausias Gedimino sūnus. Iki tėvo mirties (1341) nevaldė jokios srities, todėl broliai Algirdas ir Kęstutis nepripažino jo valdžios. 1345 m. Kęstutis netikėtai užėmė Vilnių ir didžiojo kunigaikščio valdžią perdavė Algirdui.

1776 m. liepos 4 d. Filadelfijoje pasirašytas dokumentas, paskelbęs apie 13 kolonijų atsiskyrimą nuo D. Britanijos ir naujos nepriklausomos valstybės – JAV susikūrimą. Prie dokumento parengimo ypač prisidėjo švietėjas T. Džefersonas. Deklaracijos pagrindas – švietėjiška prigimtinių žmogaus teisių teorija. Įtvirtintas tautos suverenumo principas tapo valstybinės santvarkos pagrindu.

D. Britanijai priklausiusių 13 kolonijų Š. Amerikoje karas su metropolija dėl nepriklausomybės 1775-1783 m.

ginkluotas konfliktas tarp JAV šiaurinių ir pietinių valstijų 1861-1865 m. Baigėsi šiauriečių pergale.

krikščioniškos kilmės religinė grupė, atsiradusi 1872 m. JAV.

(tikr. Marta Skawronska; 1684-1727), Rusijos imperatorė (1725-1727).

(Sophie Augusta Friederika von Anhalt-Zerbst; 1729-1796), Rusijos imperatorė (1762-1796). Vokiečių kunigaikščio duktė.

(Boris Jelcin; 1931-2007), inžinierius statybininkas, SSRS ir Rusijos politikas, pirmasis Rusijos prezidentas (1991-1999).

(Jelizaveta Petrovna; 1709-1762), Rusijos imperatorė (1741-1762). Petro I ir Jekaterinos I duktė.

(kt. Jerichas), miestas Jordanijos š. vakaruose, į š. rytus nuo Jeruzalės. Laikomas vienu seniausių pasaulio miestų. Apie 7800 m. pr. Kr. jo vietoje buvusi gyvenvietė užėmė maždaug 4 ha teritoriją, turėjo gynybinius bokštus, buvo religinio kulto centras. IV tūkstm. pr. Kr. buvo apjuostas gynybinėmis sienomis. XVI a. pr. Kr. miestą sugriovė izraelitų gentys.

(hebr. Jerušalajim), miestas Izraelyje ir Palestinos teritorijoje. Izraelio sostinė, krikščionybės, judaizmo ir islamo kultūros centras. Vienas seniausių Art. Rytų miestų. Šaltiniuose minimas nuo II t-mečio pr. Kr. vidurio.

Palestinoje ir Sirijoje kryžininkų įkurta valstybė (1099-1291), popiežiaus lenas. Jos vasalai buvo Tripolio, Edesos grafystės ir Antiochijos kunigaikštystė.

(1895-1938), SSRS NKVD vadovas 1936-1938 m. Vienas iš svarbiausių masinių represijų organizatorių.

(Jėzaus draugija; lot. Societas Jesu, SJ), katalikų vienuolių ordinas, kurį 1534 Paryžiuje įkūrė smulkus ispanų bajoras Ignacas Lojola kovai su reformacija. 1540 m. ordino įstatus patvirtino popiežius. Jėzuitai stengėsi įsiviešpatauti švietimo sistemoje, įsigalėti valdovų rūmuose, įsigyti turtų, įtvirtinti katalikybę. XVI a. paplito daugelyje Europos šalių. 1773 m. ordinas likviduotas, 1814 m. vėl atkurtas.

(hebr. Ješua – Jahvė gelbėja, lot. Christus – Pateptasis, Mesijas; m. apie 30), religinis reformatorius ir krikščionybės pradininkas, gyvenęs Palestinoje.