Achilas

(gr. Achilleus), sen. graikų mitologijos personažas, mirmidonų karaliaus Pelėjo ir jūrų nimfos Tetidės sūnus, narsiausias ir drąsiausias Trojos karo dalyvis.

Išauklėtas kentauro Cheirono. Pagal vėlyvąją mitų versiją, motina Tetidė Achilą dar kūdikį panardino į požemio karalystės upę Stiksą, norėdama padaryti jį nesužeidžiamą. Kadangi Tetidė laikė jį už kulno, ši kūno vieta liko pažeidžiama (iš čia kilo frazeologizmas „Achilo kulnas“ – silpna, pažeidžiama vieta). Pirmus devynerius Trojos karo metus Achilas siaubė Trojos apylinkes ir užėmė 12 miestų. Dešimtaisiais karo metais susivaidijo su vyriausiu karo vadu Agamemnonu ir iš karo pasitraukė. Tik po draugo Patroklo mirties vėl stojo į kovą ir nukovė trojėnų didvyrį Hektorą. Achilą nužudė Pario strėlė, kurią nukreipė Apolonas. Kaip žymus herojus garbintas visoje Graikijoje, mėgta jo atvaizdais puošti sienas, vazas.