Aisčiai

rašytiniuose šaltiniuose minimos gentys, gyvenusios rytiniame Baltijos jūros krante.

Pirmieji juos mini Romos istorikai Tacitas (Aestiorum gentes) veikale „Germania“ (apie 98 m.) ir Kasiodoras (VI a.), kurio raštuose yra karaliaus Teodoriko vardu rašytas laiškas aisčiams (Hestis); jame dėkojama už atsiųstą dovanų gintarą. Gotų istorika Jordanas (VI a.) rašė, kad aisčiai (Aesti) gyvenę Baltijos pakrantėje. Tai sutampa ir su Karolio Didžiojo biogarfo Einhardo žiniomis apie aisčius (Aisti). Aisčius mini IX a. pab. anglosaksų keliautojas Vulfstanas. Greičiausiai, visų šių autorių minimi aisčiai buvo tos pačios gentys. Vardo kilmė nėra išaiškinta. K. Jaunius ir kurį laiką K. Būga aisčiais vadino prūsų, lietuvių, latvių, jotvingių, žiemgalių, sėlių gentis. Dauguma mokslininkų, vok. kalbininko G. Neselmano pasiūlymu (1845), šias gentis vadina baltais.