Akvinietis Tomas

(Thomas Aquinus; 1225-1274), italų scholastas, kurio mokymas iki šiol laikomas oficialiąja Katalikų bažnyčios filosofija.

Kilęs iš grafų giminės. Įgijęs išsilavinimą benediktinų vienuolyne, įstojo į dominikonų ordiną, kurio nariai privalėjo gyventi skurdžiai. Nuo 1245 m. mokėsi pas Albertą Didįjį. Nuo 1252 m. dėstė teologiją Paryžiaus, Kelno, Bolonijos, Romos bei Neapolio universitetuose. Savo filosofijoje remiasi Aristoteliu, ypač požiūriu į materijos ir formos, egzistavimo ir esmės, potencijos ir veiksmo problemų sprendimą. Jo nuomone, iš dalies galima filosofiškai apibrėžti ir Dievo sąvoką – remiantis būties analogija. Etikoje daugiausia dėmesio skiria valios laisvei; jam svarbiausia, kad pripažįstamas gėris. Valstybės filosofijoje taip pat remiasi Aristotelio mokymu. Parašė svarbiausių Aristotelio veikalų komentarus, traktatą „Katalikų tikėjimo tiesos sąvadas: prieš pagonis“ (1259-1264), kuriuo gynė nuo pagonių tikėjimo tiesas. Didžiulės apimties veikale „Katalikų sąvadas“ (1265-1274) nagrinėjo visas vėlyvųjų viduramžių Bažnyčios teorijas bei tikėjimo tiesas. 1879 m. popiežius Leonas XIII šį veikalą paskelbė oficialia katalikybės teorija. Ir vėliau rašė sisteminius teologijos veikalus, Biblijos komentarus, traktatus kai kuriomis temomis bei smulkesnius straipsnius. Mirė vykdamas į Liono bažnytinį susirinkimą. 1323m. paskelbtas šventuoju, 1567m. – vienu Katalikų bažnyčios mokytojų.