Aleksandras Makedonietis

(gr. Alexandros Makedonikos, lot. Alexander Magnus; 356-323 pr. Kr.), Makedonijos karalius (336-323 pr. Kr.), Pilypo II ir Epyro kunigaikštytės Olimpijos sūnus.

Vienas didžiausių visų laikų užkariautojų. Jo mokytojas Aristotelis įkvėpė jaunuoliui žavėjimąsi Homero kūryba, ypač Achilo žygiais. Jau aštuoniolikmetis pasižymėjo Chaironėjos mūšyje, vadovaudamas sparnui, lėmusiam makedoniečių pergalę. Nužudžius Pilypą II, paskelbtas karaliumi. Pirmiausia susidorojo su konkurentais, o 335 m. pr. Kr. numalšino sukilimą Graikijoje. 334 m. pr. Kr. pavasarį pradėjo žygį prieš persus. Karinė jėga (apie 30 tūkst. pėstininkų ir 5 tūkst. raitelių) bei finansinė Aleksandro padėtis nežadėjo lengvos pergalės, tačiau atsitiko priešingai. 334 m. pr. Kr. persikėlęs per Helespontą į Aziją, prie Graniko upės pasiekė pirmąją pergalę. 333 m. pr. Kr. prie Iso (Kilikija) nugalėjo Persijos karalių Darėją III. 332 m. pr. Kr. Egipte įkūrė Aleksandrijos miestą. 331 m. pr. Kr., išžygiavęs į Mesopotamiją, atmetė Darėjo III taikos pasiūlymus ir Gaugamelų mūšyje jį visiškai sumušė. 330 m. pr. Kr. nužudžius Darėją III, tapo teisėtu Persijos valdovu. 327 m. pr. Kr. žygiavo į Indiją, persikėlė per Indą, tačiau dėl kareivių maišto grįžo atgal. Aleksandro valdymo laikais Babilonas tapo imperijos sostine, o graikai, persai, makedoniečiai – lygiateisiais piliečiais. Aleksandras toleravo Rytams būdingą valdovų sudievinimą ir siekė, kad pats būtų garbinamas kaip dievas. Tarp imperijos valdinių siekė harmonijos, pats buvo vedęs rytietes Roksaną ir Stateirą. 323 m. pr. Kr. ruošdamasis žygiui į Arabiją mirė nuo drugio. Po Alekandro mirties milžiniška imperija iširo ir buvo pasidalyta tarp diadochų.