Altorius

(lot. altaria), pakyla, kuri buvo statoma ant aukuro sudeginti aukai; kartais tapatinamas su aukuru.

Sen. Egipte plokštes arba stalus statė prie karstų, šventyklų kiemuose ir pačiose šventyklose. Graikijoje ir Romoje altoriai statyti prieš šventyklas, aikštėse, šventose giraitėse, prie šaltinių, kalnuose. Mažus altorius romėnai statė gyvenamosiose patalpose (lalariumai). Antikiniame pasaulyje įgavo architektūrinį ir skulptūrinį apipavidalinimą (Pergamo, Augusto taikos Romoje altoriai). Krikščionių religijoje kunigo maldos vieta ir mišių auka. Pirmieji altoriai turėjo stalo (mensa) arba sarkofago formą. IX a. virš stalo atsiranda tapyba ir reljefais puoštas antstatas (retabulum). Gotikos laikotarpiu susiformavo spintos formos altorai su šoniniais sparnais. Renesansui būdingi priesieniniai altoriai su kelių aukštų antstatu. Baroke paplito erdviniai, puošnaus dekoro altoriai. Klasicizme vyravo architektoninės formos. VII a. pradėti gaminti maži kilnojami altoriai.