(lot. alumnare – maitinti, auklėti):
1. įstaiga, kurios auklėtiniai (alumnai) iš bažnytinių ir privačių lėšų nemokamai gaudavo maistą, gyvenamąjį plotą ir mokslą. XVI a. pab. alumnatas buvo prie popiežiškosios seminarijos Vilniuje. Iki 1773 m. valdė jėzuitai, vėliau bazilijonai. Vilniaus alumnatas uždarytas 1798 m.;
2. dvasininkų kolegija, kurioje auklėtiniai buvo nemokamai išlaikomi ir mokomi. Renesanse plito alumnato pastatai su uždarais, keturkampiais, galerijomis apjuostais kiemais. Vilniaus unitų kunigų misionierių mokyklos alumnatas pastatytas 1622 m.
