Arabistika

mokslinių disciplinų, tyrinėjančių arabų tautų istoriją, ekonomiką, politiką, sociologiją, teisę, kalbą, literatūrą ir kultūrą, visuma.

Arabų autoriai savo istoriją, kalbą, iš dalies ir kultūrą tyrinėjo dar VIII-XV a. Europoje atsirado XVI a. - pradėta tyrinėti arabų k., arabų mokslininkų darbus, kurie buvo verčiami į Europos kalbas, ypač domėtasi islamu, pasirodė pirmosios arabų šalis aplankiusių keliautojų knygos. Vokiečių mokslininkas J. J. Reiškė (m. 1774) arabostiką pagrindė kaip savarankišką mokslą, pasisakė už ryšių su teologija nutraukimą, bet visuotinis lūžis įvyko tik XIX a. Paryžiaus mokyklos pastangomis XIX a. pab.-XX a. I pus. buvo susisteminti gausūs arabų literatūros ir kalbos mokslo šaltiniai. Lietuvoje jau XIII-XIV, o ypač XV a. didžiųjų kunigaikščių kanceliarijoje dirbą raštininkai mokėjo skaityti ir sudaryti dokumentus arabų k. Vilniaus un-te. XIX a. pr. telkėsi rytų studijų centras, profesorių S. F. Žukovskio ir J. K. Gintilos iniciatyva 1822 m. buvo pradėta dėstyti arabų k. Jos 1826-1829 m. mokė profesorius V. Miunichas. Un-tą 1819 m. baigęs J. Senkovskis tapo Peterburgo un-to arabų k. profesoriumi. Kauno un-te. įsteigtoje semitologijos katedroje nuo 1926 m. arabų ir sirų k., Koraną dėstė N. Šapira.