Arijonai

krikščionių srovė, atsiradusi IV a. Romos imperijoje. Jos pradininkas – Aleksandrijos kunigas Arijus (apie 256-336).

Neigė Trejybės dogmą ir Kristaus dieviškumą. Nikėjos (325) ir Konstantinopolio bažnytiniuose susirinkimuose paskelbti eretikais. XVI a. atgimė kaip radikaliausia reformatų atšaka. Lietuvoje XVI a. susiformavo kaip atskira bažnyčia. Su arijonais susiję antitrinitoriai, anabaptistai. Lenkijos arijonai buvo vadinami Lenkijos broliais, Lietuvos ir Baltarusijos – Lietuvos broliais. Nuo XVII a. pradžios, daugeliui Lenkijos ir Lietuvos arijonų tapus Fausto Socino šalininkais, jie buvo vadinami socinistais. Arijonų bendruomenes tvarkė sinodai – bendruomenių ministrų (pamokslininkų) ir globėjų suvažiavimai. Pirmasis arijonų sinodas LDK vyko 1565, kur išsiskyrė 2 kryptys – kairioji ir dešinioji. Kairioji skelbė radikalias socialines pažiūras (luomų lygybę, draudė naudotis baudžiauninkų darbu, užimti pareigas, turinčias teisę bausti mirties bausme, žudyti) ir nuosaikiau kritikavo krikščionybės dogmas (Petras Gonenzietis, Martynas Čechovicas, Lukošius Mundijus). Dešinioji labiau kritikavo teologijos dogmas (antitrinitoriškos pažiūros pasidarė unitaristinės), bet jų socialinės pažiūros buvo nuosaikios (pripažino teisę dalyvauti kare, naudotis baudžiauninkų darbu, siūlė tik sušvelninti baudžiavą (Simonas Budnas). 1572-1582 m. vykusioje polemikoje socialiniais klausimais persvarą įgavo nuosaikieji. Arijonų bendruomenės gyvavo Vilniuje, Kėdainiuose, Tauragėje. Nuo XVII a. pr. judėjimą suvienijo Fausto Socino kompromisinės pažiūros dogmatiniais ir socialiniais klausimais. Judėjimo pradžioje skelbtos pacifistinės idėjos buvo pretekstas apkaltinti arijonus išdavyste. 1658-1660 m. Seimo nutarimu jie buvo išvaryti iš valstybės. Arijonai persikėlė į Prūsiją, Olandiją, vėliau į Angliją, Šiaurės Ameriką. Jų pripažinta bažnytinių dogmų kritikos laisvė padėjo klostytis racionalizmui.