Arsenalas

(pranc. arsenal iš arab. dar assinaah – dirbtuvė), armamentarijus, cekhauzas, ginklinė:
1. XIV-XVIII a. ginklų ir karo trofėjų sandėlis, pastatas, kuriame buvo laikomos patrankos, jų eksploatavimo technika ir rankiniai ginklai
2. vienas ar keli pastatai, skirti ginklų bei apsauginės ginkluotės gaminimui, taisymui ir saugojimui. Tai dažniausiai mūriniai monumentalūs statiniai, kartais turintys gynybinės architektūros bruožų.

Europoje naujųjų amžių arsenalai atsirado iš viduramžių miestuose buvusių ginklinių (Rustkammer). Pirmieji renesansiniai arsenalai buvo Ulme (1522), Vienoje (1564), Prahoje (1584), Drezdene (1559). Seniausias žinomas arsenalas Lietuvoje buvo Lydoje XIV a., Lenkijoje – XIII a. Lvove. XIII-XIV a. Arsenalų funkcijas atlikdavo didžiojo kunigaikščio pilys, turėjusios nuolatines įgulas. Akstinas atsirasti klasikiniams arsenalams, turintiems atskirus pastatus – LDK artilerijos gausėjimas XVI a. Žygimanto Augusto valdymo metu atsirado didžiojo kunigaikščio rsenalas Vilniuje ir Tikocine (Palenkė). Vazų laikais, Olandijos pavyzdžiu įvykdžius artilerijos reorganizavimo reformą, A, kaip neatskiriama tvirtovių fortifikacijos dalis, buvo įkurti beveik visuose didesniuose valstybės miestuose. XVII a. svarbiausias Lietuvos rsenalas buvo Vilniuje. Taip pat juos turėjo Polockas, Orša, Smolenskas, Mogiliovas. Didžiausi privatūs arsenalai tuo metu LDK buvo Radvilų tvirtovėse Biržuose (nuo XVI a. pab.), Slucke ir Nesvyžiuje. Istoriografijoje pripažįstama, jog privati Radvilų, Sapiegų, iš dalies Chodkevičių ir Dorohostaiskių artilerija, taigi ir arsenalai, buvo geresni nei valstybiniai.