Artimieji Rytai

(angl. the Near East, vok. Naher Osten). Šiuo politiniu geografiniu terminu, kuris XIX a. pakeitė Levanto pavadinimą, vadinamos rytinės Viduržemio jūros pakrantės – š. r. Afrikos, p. v. Azijos, o retkarčiais ir Balkanų pusiasalio šalys.

Iš pradžių Vakarų geografų ir istorikų buvo apibūdinama arčiausiai Europos esanti Rytų teritorija nuo Viduržemio jūros iki Persijos įlankos, kurią valdė Osmanų imperija, priešpastatant ją Viduriniesiems Rytams (nuo Persijos įlankos iki pietryčių Azijos ir Tolimiesiems Rytams (prie Ramiojo vandenyno). Dabar Artimaisiais Rytais dažniausiai vadinami p. v. Azijos (Afganistanas, Bahreinas, Kipras, Irakas, Iranas, Izraelis, Jemenas, Jordanija, Jungtiniai Arabų Emyratai, Kataras, Kuveitas, Libanas, Omanas, Sirija, Saudo Arabija, Turkija) ir š. r. Afrikos (Egiptas, Sudanas) kraštai, nors Artimųjų Rytų ribos vok. literatūroje kiek skiriasi nuo prancūziškos ir angliškos, kurioje nuo XX a. 2-osios pusės dažnai vartojama sąvoka Vidurinieji Rytai (JAV, JTO vartoja ir Artimųjų Rytų terminą).