Asketizmas

(gr. askētēs – apmokytas, įgudęs), savanoriškas ir nuolatinis, dažniausiai vienatvėje fiziologinių poreikių – valgio, miego ir kt. slopinimas, gyvenimo teikiamų malonumų apribojimas tik gyvybei palaikyti reikalingų gėrybių vartojimu siekiant savito šventumo bei išganymo idealo ar nuodėmių išpirkimo.

Asketizmo formos įvairios, pradedant tylėjimu, pasninku ir baigiant atsiskyrimu (kraštutinė forma užsimūrijimas, vadinamieji inkliuzai), plakimusi ir pan. Asketizmas atspindėjo sielos ir kūno dualizmą, pastangas kankinti ir išskaistinti nuodėmingą kūną bei gryninti sielą, mėgdžioti Jėzų Kristų ir šventuosius kankinius. Neretai asketai dėl to mirdavo pernelyg anksti (pvz., Šv. Kotryna Sienietė XIV a.).