Augsburgo religinė taika

vokiečių žemių imperatoriaus Karolio V ir į protestantizmą perėjusių kunigaikščių sutartis, pasirašyta 1555 m. reichstago nutarimu Augsburge. Žemių valdovams buvo suteikta teisė laisvai rinktis tikėjimą, o jų pavaldiniams galiojo nuostata „Ubi unus dominus, ibi sit religio“. XVII a. pr. šis principas transformavosi į principą „Cuius regio, eius (et) religio“ (kieno valdžia, to (ir) religija).

Remiantis šia sutartimi, religijos pasirinkimo teisė galiojo tik pasaulietiniams kunigaikščiams; bažnytinis kunigaikštis, perėjęs į protestantizmą, netenka pareigų ir valdžios. Protestantiškomis anksčiau tapusios kunigaikštystės buvo neliečiamos. Imperijos miestai, kuriuose egzistavo abi religijos, turėjo teisę laisvai praktikuoti savo tikėjimą. Religijos laisvės principas reformatams realiai buvo pritaikytas tik 1563 m., kai Frydrichas III Pfalcietis perėjo į protestantizmą, o juridiškai tik po Vestfalijos taikos sutarties (1648).