Augustinas Aurelijus

(354-430), krikščionių teologas, filosofas ir Bažnyčios mokslo skleidėjas.

Neturtingo valstiečio pagonio sūnus, domėjosi Cicerono filosofija, buvo manicheizmo šalininkas (vėliau nuo jo atsiskyrė). Romoje ir Milane studijavo neoplatonizmą. Po dvasinės raidos vingių 387 m. priėmė krikščionybę ir 395 m. tapo Hipono (Afrika) vyskupu. Jo kova su to meto religinėmis kryptimis, pvz., manicheizmu, bei reikalavimas besąlygiškai paklusti Romos bažnyčiai turėjo įtakos Bažnyčios politikai. Augustino teologija pagrįsta mokymu apie dieviškąją Trejybę („De Trinitate“), žmogaus prigimties nuodėmingumą bei būtinybę siekti palaimos. Jo Dievo ir žmogaus santykio apibrėžimu remtasi ir vėlesniais šimtmečiais. Knygoje „Apie Dievo valstybę“ sukūrė istorinį filosofinį modelį, dėl kurio ginčytasi viduramžiais. Etikoje bandė suderinti dorybę ir dieviškąją apvaizdą (providencializmas). Svarbiausias kūrinys 22 knygų traktatas „Apie Dievo valstybę“ turėjo didelę įtaką visai viduramžių teologijai ir įtvirtino Vakarų bažnyčios viešpatavimą. 430 m. paskelbtas šventuoju.