Aukštaitija

istorinė, geografinė ir etnografinė Lietuvos dalis. Jos ribos keitėsi. Aukštaitijos vardas istoriniuose šaltiniuose minimas nuo XIII a. pabaigos.

Manoma, kad iki XIII a. taip buvo vadinama vienos iš lietuviškai kalbančių genčių – žemaičių rytinių kaimynų – gyvenama teritorija. V-XII a. Ji apėmė plotą nuo Šušvės ir Dubysos vakaruose iki Šventosios rytuose, nuo Lėvens šiaurėje iki Šešupės pietuose. XIII a. pradžioje Aukštaitijos šiaurinę dalį apėmė Upytės žemė, rytinę – Deltuvos, pietinę – Neries. Kitų sričių pavadinimai neišliko. Aukštaičių dalis įėjo į Trakų kunigaikštystę. Nuo XV a. Aukštaitija vadinama visa lietuvių gyvenama teritorija į rytus nuo Nevėžio ir Nemuno vidurupio. XX a. 4 dešimtmetyje nustatytos aukštaičių tarmių ribos. Dabar Aukštaitija kartais vadinami aukštaičių tarmėmis kalbančių ar kalbėjusių lietuvių gyvenami plotai. Jai dar priskiriama Užnemunė ir senovės Žemaitijos pietinis pakraštys beveik iki Kuršių marių vakaruose.