Baltai

indoeuropietiškos kilmės tautų ar genčių, kalbančių ar kalbėjusių giminingomis kalbomis ir tarmėmis, sudarančiomis atskirą indoeuropiečių kalbų šeimos atšaką, grupė.

Pirmasis neabejotinai įvardijęs Vakarų baltų gentis buvo P. K. Tacitas. Veikale „Apie germanų kilmę ir papročius“ (apie 98 m.) jis rašė: „Dešiniajame savo krante Svebų jūra skalauja aisčių gentis (aestiorum gentes)“. Baltai gyvena arba gyveno Baltijos jūros pietrytinėje ir rytinėje pakrantėje. Jų tautų ir genčių grupę sudarė lietuviai, latviai, prūsai (išnyko XVII-XVIII a. sandūroje), kuršiai (išnyko XVI a.), žiemgaliai (išnyko XIV a.), sėliai (išnyko XIV a.), jotvingiai ir skalviai (išnyko XIII-XIV a.). I t-mečio vid. Europoje prasidėjus tautų kraustymuisi, į senąją baltų teritoriją įsiveržė slavai. Skiriami rytų baltai (lietuviai, žemaičiai, žiemgaliai, sėliai, latgaliai) ir vakarų baltai (prūsai, jotvingiai, kuršiai). Gyvosios baltų kalbos – lietuvių ir latvių – išsiskyrė ne anksčiau kaip VII amžiuje. Baltų terminą 1845 m. pasiūlė vokiečių kalbininkas Georgas Neselmanas.