Barbarai

(gr. barbaroi), graikų kultūros klestėjimo laikotarpiu taip buvo vadinami svetimtaučiai, nemokantys graikų kalbos ir nesusipažinę su graikų kultūra. Romos laikais šiuo vardu imta vadinti visas gentis, kurios puldinėjo Romą, arba tas, kurias siekė nukariauti patys romėnai.

Šį terminą ypač taikė germanų gentims. Nei graikuose, nei Romoje barbarai nereiškė ko nors priešiško, atstumiančio. Priešingai, ne vienas poetas ir filosofas matė barbarų kultūrose daug patrauklių idėjų (pavyzdžiui, P. K. Tacito samprotavimai apie paprotinę teisę). Nuo ankstyvųjų viduramžių barbarais imta vadinti tamsuolius, kultūrą naikinančius žmones, nors tai taikytina vandalams. Toks apibūdinimas išliko iki mūsų dienų, nors dažna barbarų gentis buvo pasiekusi itin aukštą kultūros lygį (baltai, germanai, slavai ir kt.).