Barokas

(it. barocco – keistas, įmantrus), XVI a. pab.-XVIII a. vid. dailės ir architektūros stilius Europoje bei Lotynų Amerikos šalyse.

Paprastai skirstomas į 3 fazes: ankstyvasis (1585-1625), brandusis (1625-1675) ir vėlyvasis (1675-1715). Vėlyvoji fazė dažniausiai išskiriama kaip atskiras stilius – rokokas. Barokas dažniausiai apibūdinamas pagal brandžiojo baroko, suklestėjusio Italijoje XVII a. vid., požymius. Baroko meno plėtotė susijusi su kontrreformacija ir jėzuitų veikla, monarchiniu valdymu, reprezentacine feodalinių dvarų kultūra ir dramaturgijos bei teatro populiarumu. Pradėjo formuotis Italijoje po Tridento susirinkimo (1563), pareiškusio siekį meną panaudoti katalikybės propagandai. Skiriamos 2 pagrindinės baroko kryptys: katalikiška – dvaro (klestėjo Italijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje, P. Vokietijoje), kuriai būdingas misticizmas, monumentalumas, dekoratyvumas, ir protestantiška – miesto (Olandijoje, Anglijoje) kryptis, pasižymėjusi dėmesiu natūralumui, tikrovės stebėjimui. Statinių ansambliuose vienijamos architektūros, skulptūros, tapybos išraiškos priemonės, laikomasi menų sintezės principo. Įvairiomis priemonėmis siekiama sukurti begalinės interjero erdvės iliuziją. Žymiausi kūrėjai: architektai D. Fontana, F. Bormoninis (Roma), skulptoriai Alonsas Kanas (Ispanija), Pjeras Puže (Prancūzija). Už Italijos ribų baroko architektūrą ir dailę ankstyvajame etape daugiausia platino italų meistrai, įvaldę vietines ikibarokinio meno tradicijas. Nuosekliausiai baroko tapyba pasireiškė Flandrijoje (P. P. Rubensas), architektūra – Vokietijoje ir Austrijoje. Ispanijoje plėtotas čiurigerizmas, Prancūzijoje – baroko atmaina – Liudviko XIV stilius, Anglijoje – vadinamasis karalienės Onos stilius.