Bastionas

(pranc. bastion), pagrindinis gynybinių įtvirtinimų elementas – išsikišusi penkiakampė tvirtovės sienos dalis, skirta tvirtovės gynybai artilerijos ugnimi.

Atsirado XV a. pab. Italijoje, plito iki XIX a. vid. Lietuvoje statyti XVI-XVIII a. Bastioną sudarė priekinės ilgesnės kraštinės (fasai), sueinančios 60-90° kampu, ir šoninės trumpesnės kraštinės (flankai), sueinančios 90-120° kampu. Du gretimus bastionus jungė siena – kurtina. Bastionas būdavo supiltas iš žemių, sustiprintas akmenimis, sumūrytas iš akmenų ir plytų, kartais tuščiaviduris, su kazematais ir parako sandėliais.