Bastioninė pilis

gynybinių statinių kompleksas. Europoje plito nuo XVI a. pr. iki XIX a. vid. Puolamieji artilerijos smūgiai atremiami iš bastionų. Bastioninės pilys statytos taisyklingo kvadratinio ar daugiakampio plano su kurtinomis ir išsikišusiais kampuose bastionais, apsuptos fosa ir pylimu.

Buvo itališkųjų ir nyderlandiškųjų pilių. Itališkąsias sudarė tuščiaviduriai (su kazematais ar parako sandėliais) ar supilti iš žemės bastionai ir juos jungiančios kurtinos (įgilintos sienos). Bastionų ir kurtinų šlaitai tvirtinti akmens ar plytų mūro kiautu. Nyderlandiškosios bastioninės pilys (klestėjo XVI a. II pus.-XVII a. I pus.) turėjo daugiau gynybinių elementų: vandens užtvankų, statinių tvorų; bastionai ir kurtinos tvirtinti plūktomis žemėmis, išorės vartus saugojo žemės pylimas (redutas), fosos pripildytos vandens, pilies kiemą juosė dvigubas pylimas. Kieme stovėjo įvairios paskirties statiniai (rūmai, kareivinės, kordegardija, sandėliai, arsenalas, bažnyčia). XVII a. II pus. bastioninę fortifikaciją ištobulino vadinamoji Vaubano sistema – lygiagretūs kanalai, apkasai (šancai) ir pylimai (paralelės), kurie padaro pilies gynybą saugesnę. Bastioninės pilys statytos ir Lietuvoje: Klaipėdos (XVI a. II pus., architektas K. Dzonotijus), Nesvyžiaus (XVI a. pab., architektas J. M. Bernardonis), Biržų (XVII a. vid., architektai J. Ulrichas, A. Freitagas, T. Spinovskis ir kt.).