Blaivybės sąjūdis

vyskupo M. Valančiaus organizuotas masinis blaivybės sąjūdis Lietuvoje 1858-1864 m.

Degtinės gamybai palanki ūkio struktūra ir valstietijos baudžiavinio gyvenimo sunkumai, susiję su nepakeliama prievolių našta, skatino girtuoklystę ir stabdė kultūrinę pažangą krašte. Vienintelė organizuota ir įtakinga jėga, galėjusi sustabdyti nuosmukį, buvo katalikų bažnyčia ir katalikiškos brolijos. Lietuvos katalikų blaivybės brolijos, kaip organizacinė forma, turėjo analogų Vakarų pasaulyje. XIX a. pr. blaivybės draugijas pradėjo kurti masonai, 1851 m. JAV atsirado masonų ordino atšaka blaivybės idėjoms skleisti. Lietuvoje buvo pasiremta airių kapucino T. Metju kurtų blaivybės brolijų pavyzdžiu. Airių blaivybės idėjos susipynė su jų kova prieš anglikonų bažnyčios įtaką ir anglų asimiliaciją. Todėl airių blaivybės veiklos aplinkybės buvo panašios į lietuvių. Pirmosios blaivybės brolijos, vadovaujant vyskupui Valančiui, įsikūrė 1858 m. rudenį Žemaitijoje. Tais pačiais metais valančius išleido blaivybės brolijų įstatus 40 tūkst. egz. tiražu. Blaivybės brolijos greitai paplito visoje Lietuvoje. 1860 m. iš 820 754 Kauno gubernijos 688 464 katalikų priklausė blaivybės brolijoms. Tai sudarė 83,88 proc. katalikiškosios gyventojų dalies. Masinis lietuvių valstiečių dalyvavimas blaivybės veikloje reiškė ne tik jų kovą prieš girtavimą, bet ir nepasitenkinimą esama padėtimi, t. y. įsisenėjusia tvarka, valstiečių santykiais su dvaru, caro valdžia. Todėl 1864 m. M. Muravjovo įsakymu jos buvo uždraustos.