Bušida

(jap. bushido – kario kelias, iš buski – karys + do – kelias; visas pavadinimas hagakure busido – jap. hagakure – paslėptas po lapais, t. y. prieinamas tik išrinktiesiems), Japonijos samurajų garbės kodeksas nuo Kamakūros siogūnato laikų, nors pats terminas atsirado XVI a.

Didelę įtaką turėjo dzenbudizmas ir konfucianizmas. Nekintamais idealais laikyta begalinė ištikimybė ir lojalumas savo šeimininkui, kovos dvasia, didvyriškumas mūšyje, mirties niekinimas (sepuku), kuklus gyvenimas, sąžiningumas, sūniškas pagarbumas. Samurajaus idealas – žmogus, kuris laikosi bušidos, jam būdingos 3 pagrindinės savybės – išmintis (ti), humaniškumas (dzin) ir drąsa (ju). Iš pradžių bušida buvo nerašytas, tik Tokugavų laikais jį suformavo Japonijos filosofas konfucianistas Jamagas Šokas. Japonų konfucianistai ypač pabrėžė pareigos jausmą. Samurajus prilygintas konfucianistiniam „kilniam žmogui“, kurio pagrindinė funkcija – būti dorybės pavyzdžiu. Bušida tapo elgesio normų kodeksu, paveikusiu japonų etiką.