Cechas

amatininkų sąjunga viduramžių miestuose, jungianti tos pačios specialybės amatininkus. Cechų taisyklės nustatydavo, kokios kokybės turi būti amatininkų dirbiniai, kokia jų kaina, koks turi būti pameistrių ir mokinių skaičius, darbo dienos trukmė.

Kiekvienas cechas paprastai turėjo tam tikros gamybos šakos monopolį. Cechą valdydavo narių susirinkime išrinkti pareigūnai – seniūnas, prievaizdas. Lietuvoje (Vilniuje) ėmė kurtis 1495 m. (auksakalių, siuvėjų). XVI a. pradėjo kurtis kituose Lietuvos miestuose. LDK cecho statutą tvirtindavo didysis kunigaikštis,  ir Vilniaus magistratas (nuo 1522). Cechas turėdavo savo teismą, kuriame buvo sprendžiamos su cecho narių tarpusavio santykiais ir gamyba susijusios bylos. Pilnateisiais nariais buvo tik meistrai. Panaikinti XIX a. pabaigoje. Ilgiausiai (iki 1893 m.) jie išliko Vilniuje ir Kaune.