Didžioji laisvių chartija

(angl. The Great Charter, lot. Magna Charta Libertatum), 1215 m. Anglijos karaliaus Jono Bežemio išleistas raštas, kuriuo jis apribojo savo valdžią sukilusios bajorijos ir dvasininkijos naudai.

Jos esmę nusako apibūdinimas „žiūrinti atgal ir pirmyn“. Joje patvirtinta Bažnyčios teisė rinkti savo hierarchus, pasižadėta neviršyti senjorinių teisių vasalų atžvilgiu, teisė pasipriešinti valdovui jam nevykdant savo įsipareigojimų. Ypač svarbi nuostata, neleidžianti suimti laisvo žmogaus bei areštuoti jo turtą be teismo sprendimo. Valdovo įstatymai galėjo būti leidžiami tik sutinkant Aukščiausiajai tarybai, iš kurios 1265 m. išsivystė parlamentas. Vėliau daugelį kartų tvirtinta chartija tapo nerašytos Anglijos konstitucijos pagrindu.