Didžioji Vakarų Bažnyčios schizma

(gr. schisma – skilimas), 1378-1417 m. laikotarpis katalikų bažnyčios istorijoje, kuomet vienu metu valdė du ar trys popiežiai.

Prasidėjo po Romoje išrinkto popiežiaus Urbono VI Avinjono nelaisvės (1378-1389) pradėjus beatodairišką kovą su pareigų nevykdančiais kardinolais, kurie išsigandę neilgai trukus išrinko antipopiežių Klemensą VII (1378-1394). Krizė įsiplieskė skirtingoms Europos valstybėms parėmus skirtingus asmenis. Skilimą baigė Visuotinis Konstancos Susirinkimas, išrinkęs ir pripažinęs vieninteliu teisėtu popiežiumi Martyną V (1417-1431). Krizė labai pakirto Bažnyčios ir popiežių autoritetą bei tikėjimą, paskatino galiausiai pralaimėjusį susirinkiminį judėjimą.