Dioklecianas

Gajus Valerijus Aurelijus (lot. Gaius Valerius Aurelius Diocletianus; 240-316), Romos imperatorius 284-305 m. Pertvarkė imperijos valdymą: įtvirtino sosto paveldimumą, stiprino imperatoriaus įtaką, įvedė dominatą, valdžią padalijo tarp 4 asmenų (tetrarchija). Imperiją valdė du imperatoriai-augustai: vienas Rytuose, kitas Vakaruose.

Kad būtų užtikrintas sosto paveldimumas, kiekvienas augustas privalėjo pasirinkti po įpėdinį cezarį. Dioklecianas valdė Rytus, jo cezaris buvo Galerijus, o Maksimiano, valdžiusio Vakaruose, cezaris buvo Konstancijus Chloras. Imperijos teritoriją Dioklecianas padalijo į 4 prefektūras (Galijos, Italijos, Ilyrijos ir Rytų), 12 diecezijų ir 100 provincijų. Administraciniais centrais tapo Nikomedėja, Sirmijus, Milanas, Tryras, Romos reikšmė smuko. Išleido ediktus, atvėrusius kelią krikščionių persekiojimams. 305 m. savo noru atsisakė valdžios ir išvyko į gimtąją Dalmatiją.