Džainizmas

apie VIII a. pr. Kr. Paršvos Indijoje sukurta religinė etinė sistema, kurią reformavo Vardamana Mahavira (skr. didysis vyras; apie 599-527 m. pr. Kr.), dar vadinamas Džina (skr. nugalėtojas), garbinamas kaip 24-asis Tirthankara, arba pranašas. Būdingas tikėjimas karma (poelgių visuma ankstesniuose įsikūnijimuose), kurią galima pagerinti tinkamai elgiantis, o tikėjimu ir moraline disciplina pasiekiama tobulybė, ir tuomet nebereikia gimti iš naujo.

Griežtas elgesio normas reguliuoja draudimas skriausti ir naikinti gyvus padarus – remiamasi prielaida, kad gyvūnai ir augalai turi sielą, bei asketizmas dvasinio tobulinimosi procese siekiant nirvanos (susiliejimo su aukščiausiąja dvasia). Atmestas tikėjimas dievu kūrėju. Vienuoliai ir vienuolės labai griežtai laikosi šių etinių normų, o neįšventintiems svarbios yra „trys brangenybės“: teisingas tikėjimas, teisingas elgesys ir teisingas žinojimas. Pagal vienuolių drabužius nuo I a. skiriamos 2 džainų kryptys: pripažįstantys šventąsias knygas – švetambarai („baltai apsigerbę“) ir sukūrę rūsčias asketiškas elgesio normas, neturintys šventųjų knygų, nes religijos kanoną laiko dingusiu, – digambarai (dangumi apsigerbę, arba „nuogi“). Džainai gyvena daugiausia Gudžarate ir Radžastane.