Egzuliantai

XVI-XVII a. LDK bajorai, nepanorėję likti gyventi tose žemėse, kurios per XVI-XVII a. karus atiteko rusų valstybei. Jie grįžo į tas žemes, kurias toliau valdė LDK.

Pirmą kartą daug egzuliantų Lietuvoje atsirado 1563 m., kai rusai užėmė Polocką, itin daug – po 1663 m. Andrusovo paliaubų, kai LDK galutinai neteko Smolensko, Novgorodo Seversko žemių. Egzuliantams buvo duota dvarų (Perloja, Ožė, Alvitas, Paežeriai, Utena, Obeliai). Seimų nutarimais tie dvarai buvo pripažinti jų privačia nuosavybe. Egzuliantai ir jų palikuonys iki 1793 m. išlaikė atskirus seimelius, teismus, pareigūnus, dignitorius. Smolensko vaivadijos ir Starodubo apskrities bajorų seimeliai iki 1778 m. rinkdavosi Vilniuje, nuo 1778 m. smolenskiečių ir jų palikuonių – Alytuje, starodubiečių ir jų palikuonių – Žiežmariuose. Per I ATR padalijimą Rusijai atitekusių LDK vaivadijų ir apskričių centrai buvo perkelti į likusią LDK teritoriją. Po II ATR padalijimo atskiras egzuliantų administracinis ir teisinis statusas panaikintas.