Eldoradas

(isp. el dorado – „paauksuotasis“), legendinė, aukso pilna šalis, kurios ilgai ir nesėkmingai nuo XVI a. ieškojo europiečiai.

Ispanijos konkistadorai dar XVI a. 4 deš., kai nugalėjo muiskų (Muisca) gentis Centr. Kolumbijoje, išgirdo iš belaisvių „el indio dorado“ pasakojimą. Pagal pasakojimą, kai buvo paskiriamas naujas indėnų valdovas, iškilmių metu apsinuogindavo, išsitepdavo kūną purvu, po to aukso dulkėmis, sėsdavo ant plausto, ant kurio būdavo prikraunama auksinių daiktų, nuplaukdavo į Guatavita ežero vidurį ir su kitais vadais aukodavo dovanas, mesdami jas į vandenį. Po ceremonijų, kad tas dulkes nusiplautų, panerdavo į ežero vandenį. Eldoradas tapo mitiniu asmeniu, miestu, net valstybe. Vienas konkistadorų pranešė, kad pats aplankė Eldoradą Omagua pavadintame mieste. Ieškodami „paauksuoto žmogaus“ 1538 m. ispanai žygiuodami iš Peru ir vokiečiai iš Venesuelos susitiko Bogotos plokščiakalnyje. Nerado jokio lobio, o vietovė atiteko ispanams. Paieškos tąsėsi Orinoko ir Amazonės slėniuose. Eldoradas ėmė reikšti visiškai mitiną aukso šąli kurios legendiniai miestai Manoa ir Omagua. Nuo XVII a. pr. Auksinis Eldorado miestas buvo žymimas Brazilijos ir Gajanos žemėlapiuose. Eldoradas buvo tik vienas iš mitinių didelių turtų regionų, kurių paieškos paspartino didesnės Amerikos dalies greitus tyrinėjimus ir užkariavimus. Po to Eldoradas įgavo bet kurios šalies, kur greitai ir lengvai galima praturtėti, reikšmę. Šis vardas buvo suteiktas miestams Lotynų Amerikoje, JAV ir Kalifornijoje. Ši istorija yra dažnai minima literatūroje, pvz., Miltono „Prarastame rojuje“, Voltero „Kandide“.